pirmadienis, birželio 18, 2018

Egzistencinė neviltis kažkur ten toli.

Pusė studijų jau įveikta, penktadienį laikiau paskutinį egzaminą ir viliuosi, jog jau užbaigiau reikalus su antro kurso antru semestru, kuris tikriausiai, kol kas, buvo pats sunkiausias per visą šitą laiką. Tačiau atlaikiau. Nežinau kaip, bet tikiuosi, jog atlaikiau ir išlaikiau. Vasaros laukiau kaip išsilaisvinimo nuo rašto darbų, teorinių tekstų skaitymo ir, žinoma, visos krūvos privalomosios literatūros. Atrodo, kad visą semestrą nieko kito neveikiau tik skaičiau ir skaičiau. O paskui iš to, ką skaičiau rašiau ir rašiau, egzaminus, rašto darbus ir kursinius. O aš taip pavargau... Per visą tą laiką taip norėjosi iš lentynos išsitraukti knygą, kurią skaityčiau savo malonumui, o ne dėl to, jog reikia ar kokį kūrinį suregzti, pasiėmus tą idėją, kurią susapnavau arba sugalvojau važiuodama troleibusu namo. Tačiau nei vienam iš šių poros dalykų nesurasdavau laiko ir šiaip, sąžinė graužtų, nes nedarau darbų susijusių su mokslais. O koks palengvėjimo jausmas apėmė, kai išėjau iš paskutinio egzamino! Atrodo, kad prieš mane tiesiog jūra laisvo laiko, į kurį ketinu visa galva panerti ir išgerti. Tik atsargiai, kad nenuskęsčiau. Aš tiek daug idėjų turiu šiai vasarai; ką veikt, kur veikt, kaip veikt ir kada veikt. Po itin nevykusios praeitų metų vasaros, noriu comebackint ir įrodyti sau, jog mano vasara priklauso nuo manęs pačios ir to, ką aš darau, o ne nuo kitų, mane supančių, žmonių. 
Dar tik kelios dienos mano atostogų, o aš jau jaučiuosi gerai. Įtampa nuslūgo, stresas ištirpo karštame vasaros ore, o smegenų nebespaudžia neatlikti darbai. Nežinau kodėl mane šis pusmetis taip išsekino, tiek fiziškai, tiek psichologiškai, bet jau įpusėjus sesijai jaučiausi kaip raudonskruostis obuolys perėjęs sulčių spaudimo prietaisą - liko tik beskonis, sausas minkštimas ir kieta, nesukramtoma skūra. Noriu skirti porą mėnesių iš naujo subrandinti savo vidų, kad universiteto spaudimas vėl nepadarytų iš manęs košės. Skaitysiu knygas, kurios renka dulkes ant mano stalo, rašysiu dalykus, kurie jau seniai prašosi būti realizuoti ir perkelti ant popieriaus lapo, klausysiu Lorde, Arctic Monkeys, ba. ir ieškosiu Grįžulo Ratų naktiniame vasaros danguje, kuris rodo man tą gražią tamsą. Dabar man taip smagu gyventi! Ir aš taip myliu savo gyvenimą! Visas tas sunkus jausmas ir apatija - lyg ranka nubraukus - dingo, sunyko, prasmego, ištirpo. Nebeliko ir tos nepakeliamos, net dusulį keliančios, egzistencinės nevilties, jog niekas neturi prasmės ir viskas yra beprasmiška. Plaučiai užpildyti gaiviu, šienu kvepiančiu oru, o galva - tokiomis šviesiomis ir dailiomis mintimis, kad galima jas lyginti su laukuose galvas keliančiomis gėlėmis.

Kai grįžti čia parašyti įrašą po labai ilgo laiko tarp, atrodo tarsi grįžus namo pasakoju apie tai kaip sekėsi, ką nuveikiau ir kaip jaučiuosi. Lyg sutikus seną gerą draugą, kuris nuoširdžiai domisi. Kaip gera!

6 komentarai:

  1. koks šviesus įrašas, smagu, kad grįžai 😊

    AtsakytiPanaikinti
  2. Taip tave suprantu, skaitydama jaučiaus momentais, kad skaityčiau apie save :)
    Džiaugiuos, kad grįžai, ir iš ties beskaitydama supratau, kaip buvau pasiilgusi tavo įrašų :)

    AtsakytiPanaikinti