antradienis, liepos 24, 2018

Kalbomis permirkusios vasaros naktys.

Mes naktimis prikalbame pilnus kibirus prisiminimų, pasakojimų apie save ir kitus, prilaistome tiek daug netikrų ir tik mūsų slapčiausiuose troškimuose gyvenančių situacijų ar reiškinių, kurie reiškia tiek daug, kad net per daug - juk to nebus. Iškalbame visą ežerą, prie kurio tą naktį ir sėdime, nupasakojame visą rasą nuo medžių parke, kur krykštaujame ant sūpynių. Dalykai, kurie nutiko seniai, tačiau jie vis tiek buvo. Net jeigu ir nutylame, vis vien plaukiojame sakinių bangose, kurias pasakėme arba pasakė mums, užvertę galvas į temstantį ar švintantį dangų. Taigi, tokios neišsemiamos mano vasaros naktys, kaip ir kiekvienais metais.
Šįsyk mano naktys šiek tiek nepastovios. Būna, kai akis sumerkiu tik paryčiais, tačiau pasitaiko, kai užmiegu net vidurnakčio nesulaukusi. Bet man taip patinka, kiekviena diena vis atneša kažką įdomaus ir naujo, jaučiu kaip ilsiuosi ir ruošiuosi trečiam kursui. Priešpaskutiniam. Kaip baisu. Labai daug skaitau, šiek tiek mažiau rašau. Minčių ar idėjų netrūksta, bet trūksta valios tiesiog prisėsti ir viską užrašyti, diena pralekia taip greitai, atrodo būni ir ten, ir čia, ir visur, o naktimis protas jau toks išsisunkęs, kad sugebi brūkštelėti tik keletą eilučių į savo užrašų knygelę. Dažniausiai apie neteisybę žmonijoje ir kaip socialinės medijos bei visi tie penkiolika minučių ar delfiai mums smegenis plauna. Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo baisiau man darosi.
Kiekvieną dieną bandau vis kažką rašyti, bet progresas nėra toks, koks mano galva turėtų būti. Vasaros pradžioje mano tikslai buvo tokie nesveikai dideli, o dabar, kai atostogos jau įpusėjo, aš suvokiu, jog ir vėl per daug sau užsibrėžiau. Ne visas idėjas įmanoma užrašyti, kai kurios tiesiog privalo likti galvoje, nes ant popieriaus nenori. Ir ne visuomet pavyksta rasti tikslių ir teisingų žodžių vaizdiniams, kurie kyla galvoje. Dėl to, ką labai mėgdavau daryti prieš porą metų, esu labai pasimetusi. Lyg ir noriu rašyti, bet kažkas stabdo. Jeigu anksčiau vasara būdavo pats tas metas kurti tekstus, tai pastarosiomis vasaromis nesugebėjau parašyti nė vieno, kuris patiktų man pačiai. Visi kažkokie neužbaigti, kažkokie ne tokie... Nebemoku, pamiršau kaip, nebežinau. Vakar tik pasipiktinau tomis eilutėmis, kurias išspaudžiau į Word'o failą.
Galbūt pats metas spjauti į sukurtus scenarijus mano galvoje ir pradėti užrašinėti visas tas kalbas, kuriomis laistome savo vasarą? Tik kaip prisiversti išsitraukti užrašus ir tušinuką, kai atrodo baigėsi visi žodžiai, kuriais galėčiau aprašyti? Iš rašytojos tampu tik skaitytoja.

6 komentarai:

  1. būna ir man taip. kartais atrodo, kad žodžiai apskritai per gležni papasakoti tam, ką iš tiesų nori pasakyti. tuomet arba išsireiškiu piešdama, arba rašau visai visai nedaug. atrodo, kuo mažiau žodžių, tuo daugiau jausmo ir laisvės mintims būna "tarp eilučių".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. turėjau tinklaraštį, kuriame rašydavau vos kelias eilutes, kad kuo daugiau būtų galima išspausti iš skaitymo "tarp eilučių". nežinau, čia norisi rašyti ilgus įrašus, tačiau galbūt laikas ir trumpiems, su vos keletu žodžių?..
      ačiū už komentarą!

      Panaikinti
  2. O, taip, pažįstamai tatai ir man! Baisi tuštuma ir nykuma. Nes nežinai, ar tai jau viskas, ar dar bus kitaip. Tik manau, kad pamažu pradedu suprasti šitą jausmą. Nežinau, kaip tiksliai jį įvardyti - nenoras rašyti ar negalėjimas, kai jautiesi lyg užspeistas savo paties vidaus, savo minčių -, bet iš esmės tai dažniausiai tėra natūralus ir mirtinai reikalingas tingulys. O taip! Kai niekaip nepailsi, per daug galvoji, per daug kalbi, per daug klausai/skaitai ir visaip kitaip apkrauni smegeninę ir neturi kada būti tiesiog, atsikvėpti - tuomet ir atsiranda šis klaikus nenoras.
    Tiek man sako mano kūnas, kai jo klausausi. Nežinau, galbūt tu išgyveni ką kita ir tai visai skirtingas atvejis, bet dalinimasis gali daryti stebuklus. Buvau beveik pamiršusi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. žinai, man atrodo, kad tai yra būtent tai, ką aprašei. tiesiog tingulys, tiesiog tingėjimas pasiimti užrašus ir ten lieti viską, kas kaupiasi. prisikaupė per daug, todėl ir nežinau kas čia darosi, nes nežinau net nuo ko pradėti. bet dabar, žinant priežastį, manau surasiu ir būdą to atsikratyti.
      dėkoju!

      Panaikinti
  3. Žinai, bet ką, ką tik tu parašai, perskaitau taip nesveikai godžiai... Bet šį kart galbūt neliaupsinsiu, o tik pasakysiu, kad visiškai tas pats ir man. Nors tinklaraštis jau rudenį skaičiuos trečius metus, to didelio noro rašyti tiesiog nebeliko. Žiūriu į knygas, užrašus, savo atspindį veidrodyje ir nebematau to paties žmogaus, kurį tai tiesiog vežė. Aišku, užsimanau ir dabar parašyti ir rašau. Tačiau kažkokiu būdu vis dažniau prisėdu ir nebesugebu dėlioti minčių, kas anksčiau atrodė vieni juokai.
    Galbūt tai tiesiog ta vadinama 'meninė krizė' ir visi privalome ją pereiti?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. galbūt mes jau išaugom iš to? bet man labai norisi tikėti, jog tai vis dėlto tik meninė krizė, kamuojanti mus. nes kurti tai vis tiek norisi.
      ačiū tau už gražius žodžius!

      Panaikinti