trečiadienis, liepos 11, 2018

Pigios knygos. #1

Beveik visą semestrą laisvu nuo paskaitų metu aš medžiojau. Medžiojau knygas, pigias knygas iš įvairiausių knygynų aplink mano universitetą, į kuriuos dažniausiai po paskaitų vis užsukdavau apsidairyti. Mano lentyną pildė skaitiniai už dvidešimt, keturiasdešimt centų, eurą, du ar tris eurus. Puikus jausmas aplankydavo, kai nusipirkdavau keturias knygas už mažiau nei du eurus. Kadangi universitetas spaudė mane su privalomąja literatūra, savo pirkinius pradėjau skaityti tik prasidėjus vasaros atostogoms. Ir skaitydama pagalvojau, jog galiu netgi tokią rubriką savo tinklaraštyje sukurti, kur aš pasakočiau apie visas tas nebrangias, mano lentynas laužančias ar ant stalo sukrautas knygas, kurių tiek daug turiu. Taigi.
Pirmoji knyga, kurią perskaičiau per mažiau nei parą, yra norvegų rašytojos Maritos Fossum. Trumpas, net šimto puslapių nesiekiantis, kūrinys rašytojai pelnė svarbiausią norvegų literatūros prizą ir bent jau man susiskaitė labai lengvai ir maloniai, tik gal šiek tiek nuobodokai. Pasigriebiau Humanite už dvidešimt centų, nes labai patiko tas baltas, net steriliai atrodantis viršelis. Ir, žinoma, pavadinimas – įsivaizduok, keistai paveikianti liepiamoji nuosaka. Ant viršelio matosi balta pagalvė; nežinia ar čia lova, ar čia karstas, ar čia iš karsto išimta pagalvė padėta ant lovos – sukuriamas dviprasmiškumas, atsiranda kažkokia siaura linija tarp miego ar sapno ir mirties.
Pats pasakojimas yra apie penkiasdešimt vienerių metų moterį, vienišą, sėdinčią savo mažame bute, didmiesčio viduryje. Ką tik palaidojusi savo motiną bei metusi atsibodusį darbą, ji nagrinėja savo pačios būtį ir bando suvokti savo gyvenimą. Visas pasakojimas parašytas tokia paprasta, buitine kalba, tačiau man ji atrodė tarsi juodai baltas raštas – be jokių didesnių emocijų ar aistrų. Tiesiog pasakojama istorija, prisiminimai ar prašoma skaitytojo kažką įsivaizduoti. Truputį priminė Kamiu „Svetimą“, ypač toje vietoje, kai pasakojama apie motinos mirtį, tikriausiai dėl to pačios emocijų stokojančios kalbos, iš kurios nesužinai kokia yra pagrindinės veikėjos būsena dėl daugelio dalykų, nutikusių jai ir galbūt dar ir tai, jog abu veikėjai į savo mamų laidotuves važiavo autobusu. Smulkmena tikriausiai. Skaitytojui pateikiami tik veiksmai, nėra jokių emocijų iškilusių į paviršių, darant juos. Kūrinyje labai jaučiamas ryšys su gamta, nuolat gręžiamasi į ją, tarsi į kokį išsigelbėjimą nuo vienatvės, liūdesio ar skausmo, karts nuo karto skaitytojo vis prašoma kažką įsivaizduoti, kaip kad prašo ir knygos pavadinimas. Toks savotiškas kūrinys, sakyčiau. Su savotiška mintimi. Nors viskas, apie ką tegalėjau galvoti ar įsivaizduoti buvo senatvė ir egzistencinis nusivylimas. Visas kūrinys – tarsi pagrindinės veikėjos gyvenimo ir jos apmąstymų apie tam tikrus įvykius ištrauka, o skaitytojas yra tik laikinas svečias ir liudininkas to, kas vyksta.  
„Senus žmones sunku supaisyti, jie – paslapčių saugojimo meistrai.“
„Vidury pievos sukrauti akmenys. Nesuvokiama, kad kažkas iš tikrųjų nešė juos čia. Ar kažkas iš tikrųjų sunešė visus šiuos akmenis? Atsisėdu ant žemės, nusilaužiu ilgą šiaudą ir įsikandu, sausos žolės skonis, stulbinantis vaizdas, įrėmintas aukštų eglių, vien tik jis, įsivaizduok: esi ten, tarp medžių.“

1 komentaras:

  1. Galiu tau tik pritarti, nieko nėra geriau kai už knyga išleidi maža kaina, o kai perskaitai pagalvoji " kodėl ji tokia pigi? ". Oooo kaip norėčiau turėti tavo "protą", tavo mintis, aprašydama knygas tu jas perteiki lyg aprašydama savo brangia drauge, kuri tau reiškia tiek daug. Nežinau ar suprasi :D Tiesiog, man patinka tavo mintys.

    AtsakytiPanaikinti