antradienis, liepos 31, 2018

Trys tekstai.

Visi jie saugiai sėdi mano, jau uždarytame, tinklaraštyje, kur aš bandžiau iš kelių sakinių ar vos kelių pastraipų lipdyti milžiniškas prasmes. Galbūt kai kurie jau bus regėję juos, bet šiandien man kažkodėl labai norėjosi pasidalinti kažkuo, kas buvo seniai, kai buvo geriau. Iškelti tris tekstus į paviršių, jūsų akims apžiūrėti, o smegenims apmąstyti. Trijulė, kuri vėl nori būti matoma.

vaizduotės užkrėtimas.
kovo 18, 2017 


tai toks fenomenas, kai mintyse savavališkai ir nekontroliuojamai nuolat kartojasi vizijos, kurios po truputį naikina sveiką protą ir paverčia tave nieko nesuvokiančiu padaru, bandančiu nesuprantamai pasakyti, jog kažkas išgraužė smegenis ir dabar beprotiškai gelia tą tuštumą galvoje.
kiti net nenutuokia, kas yra už jų sielų. kad ten kartais tyliai tūno juodos begalybės. kiek girdėjau, jos turi aštrias iltis, kuriomis taip sudrasko viską, kas tik prisiartina, jog net kraupu ir šiurpu pasidaro, žvelgiant į suniokotus objektus, kurie per naivumą priartėjo per arti.
laikykimės atokiau. 
kaip įmanoma toliau.

maistas mano sielai galimai užnuodytas.
liepos 16, 2016


jie man sakė, jog kai užaugsi, tavo baimės susitrauks ir visiškai išnyks iš tavo gyvenimo, tačiau dabar aš tiesiog labiau abejoju savimi, o baimės, na, jos liko. tokios pat įžūlios ir tokios pat akiplėšiškos kaip ir anksčiau buvo. bet kad ir kaip bebūtų, aš bent jau ne viena. jie sako, kad kartais reikia žudyti savo mintis, tačiau dabar su savo pačios tamsa aš esu linkusi taikytis, o ne ją naikinti.
manau, tai veiksmingiau.
jie veržiasi lauk, o mes prarandame kontrolę ir budrumą.


bet mes vis dar turime sielas.
gegužės 18, 2016


"gyvenimas daug lengvesnis, kai nieko nejauti." - sakydavau sau, jausdama kaip beprotiška meilė visiems drasko mane į gabalus. jokiam žmogui nebeleidžiu savęs užpildyti purvinu ir svetimu liūdesiu. mane pradėjo statyti iš sulaužytų pažadų, nenoriu tapti grynakrauju melu ir nusivylimu. ir vis dėlto, jei problemos sekas iš paskos, galbūt eini ne ta kryptimi?
daugelis mano draugų kaip žvaigždės, gaila, tik, kad kai kurie jau tapo juodosiomis skylėmis, grasinančiomis įtraukti į nebūtį ir mane.
svarbiausi žmonės mano mintyse atsiranda trečią valandą nakties, kai sukurti sąmonės vaizdiniai tyčiojasi iš manęs pačios priversdami jaustis palūžusiai ir sugniuždytai. tarsi mano vidiniai demonai lauktų manęs ant pievelės prie mano namų, siekdami pagauti ir sudraskyti. rodydami šlykščiausias grimasas ir viliodami pernelyg šleikščiai mielais vaizdiniais laukan. o aš tik sėdžiu viduje ir vis dirsčioju pro langą. galbūt jų jau nebeliko? tada išaušta rytas. nauja diena. dar viena diena iš begalybės kitų, jau nugyventų.
kad ir kaip bebūtų, šiomis dienomis širdys ramesnės.


2 komentarai:

  1. kokia gera idėja - ištraukti senus tekstus. ir man reikės ką nors panašaus padaryti su tom rašliavom, kurios taip ir netaps niekuo didesniu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. lauksiu kada pasirodys tavo rašliavos ir ačiū už komentarą!

      Panaikinti