trečiadienis, rugpjūčio 08, 2018

Akistata su savimi.

Vieną vakarą aš labai daug kalbėjau su T. Apie savo būseną, stabilumą, kuris varo iš proto, nes nejudi, o stypsai vietoje. Labai vargina. Viskas vyko tos dienos, kai bandžiau prisėsti ir kažką parašyti, tačiau likau nusivylusi savimi, vakarą. Sukome ratus aplink miestą ir daug kalbėjome. Labai daug. Mano vasaros tapo kažkokiomis tuščiomis, T. siūlo idėją, jog galbūt tai ženklas, kad suaugome ir man belieka tik nusukti veidą ir stipriai užsimerkti. Nenoriu. Vasaros tuščios, nes jų nebesugebu aprašyti. Po pokalbio su T. suvokiau, jog reikia statyti save prieš save ir pačiai išsiaiškinti savo nerašymo ir apskritai nieko nenorėjimo daryti priežastis. Viskas, kas man liko, yra tik bukas nuobodulys, nors mintys galvoje verda. Nesustoja net sekundei. Galbūt sunku rašyti, nes visko susikaupę tiek daug ir nebežinau kaip pedantiškai tai sudėti ant popieriaus lapo. Galbūt aš tiesiog užmigdžiau savo įgūdžius transliuoti prasmę žodžiais su kiekvienu geros minties užrašymo atidėliojimu. Galbūt mano sąžinė ne tokia ir uoli, jog jos dėka išdrįsčiau išsitraukti užrašus bet kur ir bet kada. Galbūt mano gyvenimas tapo pernelyg tuščiu, kad kažką paimčiau iš jo ir užrašyčiau, nors visgi paimti galiu nemažai, bet ne, tai ne tai, ko noriu ar reikia. Galbūt aš tiesiog suaugau ir suvokiau, jog tai nėra man. Sąžinė graužia ne dėl supūdytų minčių, bet dėl beprasmiškai švaistomo laiko. Dar viena vasara, šast ir prabėgo. O ką aš? Aš nieko. Ir tai žudo. Man norisi kažką sakyti, bet burna užčiaupta abejonės, nes ji mano, jog neverta. O gal ta abejonė esu aš pati? Aš pati save laikau įkaite? Kaip man išsiugdyti tą įprotį rašyti būtent tą akimirką, kai sugalvoju, kad po to nereiktų žvejoti to, kas jau nuskendo.
Mes su T. daug kalbėjome apie priežastis, bet ne sprendimus. Iš viso to, kas anksčiau vyko mano gyvenime aš juk kurdavau istorijas ir pasakojimus - iš visų įmanomų siužeto posūkių ir jų atomazgų. Tą patį momentą sugebėdavau išgyventi šimtais skirtingų būdų. Kur visa tai dingo? Gyvenu bestuburį gyvenimą, kuris klaiposi ir kreivoja šleivoja per nerangias mano vasaros dienas. Nežinau kaip pildyti tuštumas. Visą vasarą praleidau galvodama kaip, laukdama, kada pasipils žodžiai kaip pasipila vasaros liūtis. Ir nieko, sausra. Na, iš dalies jie pilasi dabar, bet ar tikrai man norisi pasakoti, rašyt apie tai? Sunku atitikti ne kitų žmonių, tačiau savo pačios lūkesčius. Susikėliau juos ant aukštos lentynos viršūnės ir net negaliu pasiekti. Metro aštuoniasdešimt nepakanka, abejoju ar ir dviejų metrų užtektų. Man yra kur stiebtis.
O galbūt sprendimas yra. Man reikia būti atvirai. Pačiai su savimi. Tokiai, kokia dabar buvau rašydama šias eilutes. Ir nebijoti rašyti to, kas spaudžia smegenis.
 Akistata su savimi - baisi, bet naudinga.

2 komentarai:

  1. Dar kart įsitikinau, kad Tavo parašytus tekstus, kad ir miltų sudėtį, yra malonu skaityti lygiai taip pat kaip ir Šekspyro darbus. ♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. neįsivaizduoji, kaip anglų filologei smagu skaityti tokius žodžius :D ačiū! ♥

      Panaikinti