Skaisti naktis.

Aš mėgstu žodį "ačiū". Jis gražiai skamba ir daug reiškia. Jeigu reikėtų daryti suvestinę, kokį žodį vartoju dažniausiai - "ačiū" būtų vienas iš lyderių. Kas nors palaiko man duris - ačiū, kas nors užleidžia vietą troleibuse - ačiū, padavėjas atneša kolos - ačiū, kasininkė paduoda grąžą - ačiū, kažkas pasveikina su gimtadieniu - ačiū, su Naujais metais - ačiū, su Kalėdomis - ačiū, skaitytojas palieka komentarą - ačiū. Ačiū ačiū ačiū. Man tiesiog smagu dėkoti ir jaustis dėkingai. Todėl, kai  Protingos Princesės  tinklaraščio autorė sumąstė idėją patikrinti, kiek kartų per trisdešimt dienų mes sakome "ačiū", aš jau nujaučiau, kad tikrai prisijungsiu prie šio projekto-idėjos ir sukurpsiu įrašą apie tai ir tiems, kam jaučiuosi dėkinga ir taip prisidėsiu prie "ačiū" skaičiaus. Juolab, kad jau seniai kažką čia ir berašiau. Taigi. Ačiū  gražiam rudeniui, kurį aš vis fotografuoju, rodau kitiems ir su malonumu spardau didžiules lapų krūvas. Smagiausia bu

Viliuosi, jog bent aš išliksiu. O šiaip man sekasi gerai. Ruduo jaukus, man patinka prieblanda ir dažnai susiformuojantis tankus debesų patalas virš manęs. Galutinai nutraukiau ryšius su vasara ir dabar einu žiemos link. Rugsėjis - tai kaip tiltas tarp karštos vasaros ir žvarbaus rudens. Perėjau. Gal to įkvėpimo dar nejaučiu, bet jis tikrai ateis. Visi tokie jaukiai paniurę, susisukę į striukes, paltus, užsitraukę kapišonus, pasislėpę po skėčiais. O vėjas, toks girtas, kad baisu, žirglioja aplink ir trankosi, stumdo ir daužo mus. Dar ir naktį buvo girdėti, jį už lango rėkaujantį, kad kas nors jį įsileistų ir nereikėtų praleisti nakties tamsaus dangaus kaimynystėje. Tačiau dangus jau buvo aptemęs. Atleisk, vėjau, kai išsiblaivysi. Šiandien yra vienas iš tų šeštadienių, kai viskas gerai. Ir man, ir kitiems. Kai šviečia saulė, aš rami, galiu sau leisti dalykus, nes bent aštuoniasdešimt procentų namų darbų padaryta. O dievai, skamba lyg vis dar mokyčiausi mokykloje. Nors jau treti metai u

Labai seniai skaičiau tokį paprastą, įdomų ir lengvą paauglišką romaną. O. Büttner – vokiečių rašytojas, rašantis būtent paaugliškus romanus, apsakymus ar scenarijus. O 2005-aisiais už šį romaną gavo „DeliA 2005“ premiją. Visą šią painią ir sudėtingą istoriją pasakoja penkiolikos metų vaikinas, Julijanas, kuris po tėvo mirties persikraustė gyventi pas savo tetą Betę. Visi giminės siaubingai burbėjo dėl tokio sprendimo, norėjo paauglį tiesiog atiduoti į internatą, tačiau čia įsikišo žavioji teta Betė. Man labai patiko kaip autorius parodė suaugusiųjų dviveidiškumą paauglio atžvilgiu. Viena ranka glosto ir guodžia dėl to, jog jis tapo našlaičiu, o kita jau rašo prašymą priimti į internatą. Tokia ta teta Marta, po kurios padu sėdi visi kiti dėdės, tetos ir kuri nuolat kiš savo trigrašį į Julijano gyvenimą, nes jos nuomone yra nepriimtina, jog penkiolikmetis gyvena su netekėjusia ir vieniša jauna moterimi. Pats istorijos siužetas gana komplikuotas, tačiau itin įtraukiantis. Puikus romana