pirmadienis, spalio 01, 2018

Pigios knygos #3.

Labai seniai skaičiau tokį paprastą, įdomų ir lengvą paauglišką romaną. O. Büttner – vokiečių rašytojas, rašantis būtent paaugliškus romanus, apsakymus ar scenarijus. O 2005-aisiais už šį romaną gavo „DeliA 2005“ premiją.
Visą šią painią ir sudėtingą istoriją pasakoja penkiolikos metų vaikinas, Julijanas, kuris po tėvo mirties persikraustė gyventi pas savo tetą Betę. Visi giminės siaubingai burbėjo dėl tokio sprendimo, norėjo paauglį tiesiog atiduoti į internatą, tačiau čia įsikišo žavioji teta Betė. Man labai patiko kaip autorius parodė suaugusiųjų dviveidiškumą paauglio atžvilgiu. Viena ranka glosto ir guodžia dėl to, jog jis tapo našlaičiu, o kita jau rašo prašymą priimti į internatą. Tokia ta teta Marta, po kurios padu sėdi visi kiti dėdės, tetos ir kuri nuolat kiš savo trigrašį į Julijano gyvenimą, nes jos nuomone yra nepriimtina, jog penkiolikmetis gyvena su netekėjusia ir vieniša jauna moterimi. Pats istorijos siužetas gana komplikuotas, tačiau itin įtraukiantis. Puikus romanas paaugliams, kitaip tariant, Julijano bendraamžiams. Pagrindinis veikėjas vaizduojamas kaip nuolat bėdų prisiverdantis paauglys, visų atidžiai stebimas ir tarsi laikomas po padidinamuoju stiklu. Aišku, ne be reikalo, nes Julijanas iš tiesų sugeba įsivelti į nepavydėtinus nemalonumus. Nenuvalkiota istorija, konfliktai tarp bendraklasių, įtampa šeimoje ir neaiškūs Julijano jausmai Luizai ir Betei. Skaitant viskas painiojasi vis labiau ir labiau, tačiau pabaiga pagaliau atmazgo visus siužetinius mazgus. Gražiai rodoma kaip suaugusieji naudojasi savo viršenybe ir formule „aš geriau žinau, nes aš jau suaugęs“ prieš vaiką, jo sunkia padėtimi, manipuliuoja juo ir kreipia įvykius sau palankia kryptimi. Gana niekšinga, taip? Ką supratau ir kas labiausiai įsiminė pirmaisiais knygos puslapiais, galima pateikti va tokia nelygybe: vaikai < suaugusieji. Taip pieštuku ir pasižymėjau knygos paraštėje.
Šiame kūrinyje nėra jokių pernelyg giliai užslėptų minčių, kurias būtų itin sunku pastebėti, tačiau nuostabiai bei vaizdingai pateiktas siužetas ir jo atomazga prikausto prie puslapių ir šį trumpą romaną gali perskaityti vos per keletą valandų.

„Dabar staiga pasirodė, kad viskas įmanoma. Bet akimirka jau buvo praėjusi.“
„Kelias dienas aš kasdien po kelias valandas rašau. Kiekvienąkart iš pradžių man visiškai to nesinori, tačiau vėliau, kai popieriuje nugula pirmieji žodžiai, man pasidaro įdomu ir aš tęsiu.“

6 komentarai: