šeštadienis, spalio 06, 2018

Rugsėjo nebeliko.

Viliuosi, jog bent aš išliksiu. O šiaip man sekasi gerai. Ruduo jaukus, man patinka prieblanda ir dažnai susiformuojantis tankus debesų patalas virš manęs. Galutinai nutraukiau ryšius su vasara ir dabar einu žiemos link. Rugsėjis - tai kaip tiltas tarp karštos vasaros ir žvarbaus rudens. Perėjau. Gal to įkvėpimo dar nejaučiu, bet jis tikrai ateis. Visi tokie jaukiai paniurę, susisukę į striukes, paltus, užsitraukę kapišonus, pasislėpę po skėčiais. O vėjas, toks girtas, kad baisu, žirglioja aplink ir trankosi, stumdo ir daužo mus. Dar ir naktį buvo girdėti, jį už lango rėkaujantį, kad kas nors jį įsileistų ir nereikėtų praleisti nakties tamsaus dangaus kaimynystėje. Tačiau dangus jau buvo aptemęs. Atleisk, vėjau, kai išsiblaivysi.
Šiandien yra vienas iš tų šeštadienių, kai viskas gerai. Ir man, ir kitiems. Kai šviečia saulė, aš rami, galiu sau leisti dalykus, nes bent aštuoniasdešimt procentų namų darbų padaryta. O dievai, skamba lyg vis dar mokyčiausi mokykloje. Nors jau treti metai universitete bėga. Kartais atrodo, jog namų darbai toks fenomenas, kuris lydės mane visą gyvenimą. Kaip šešėlis. Bet šiandien graži diena, daug mėlynos spalvos, jokio debesies nematyt. Klausau naujo twenty one pilots albumo ir tiesiog kaifuoju nuo savo gyvenimo. Galbūt pati pati pradžia naujų mokslo metų ir buvo sunki, galbūt vėliau irgi bus sunkiau, bet šią konkrečią akimirką aš jaučiuosi gerai. Ir tuo gyvenu. Man sakė, jog atrodo, kad įdomiai gyvenu. Dabar galvoju ar tai tik iliuzija kitiems sukurta, ar tai vis dėlto tiesa. Nes šiais laikais nebesuprantu koncepcijos "įdomiai gyventi". Šiais laikais aš labai daug ko nebesuprantu. Lyg laiko mašina negailestingai būtų tėškusi mane atgal. Tik jau nebepamenu iš kur.
Šiandien pas tėvus prigužės svečių, o aš susirasiu šviesiai mėlynus džinsus, mažiausiai nunešiotą džemperį ir tyliai išlysiu į lauką susitikti su draugais. Grįšiu, kai visi miegos, išnaršiusi naktinį miestą, ir prisėdusi rikiuosiu savo mintis į sakinius ar bent jau žodžius. Arba skaitysiu kitų, jau sudėliotus žodžius. Ir daug mąstysiu, nes daug visko visur vyksta. Baisiausia, jog laikas bėga greičiau nei aš suvokiu dalykus. Aš labai dažnai prisimenu žmones, kurie kažkuriuo metu dalyvavo mano gyvenime. Įdomu, kaip jiems sekasi, bet ranka nekyla parašyti. Tikriausiai, nes jaučiu, jog ir be mano klausimo jie gyvena neblogai. Apsvaigusi musė daužosi į mano kambario langą. Mano sąmonės srautai nebesuvaldomi kaip ir ta musė, desperatiškai norinti ištrūkti. Pasipila ir nebemoku sustabdyti ar sustoti. Upė neišsitenka vagoje ir užlieja krantus, o aš tegaliu plaukti pasroviui ir viltis, jog kažkada mane išmes į krantą. Kai greitai atsistoju, mano akyse pradeda plaukioti žvaigždutės. T. sakė gerti daugiau vandens, bet aš nenoriu, nes bijau, kad mintys prasiskies ir jų bus dar daugiau nei dabar. Daug daug padrikų minčių, daug daug paliktų galų ir begalybė plaukiančių šapelių mano minčių srovėje. O dievai. 


6 komentarai:

  1. ah, iki skausmo pažįstamas overthinking.
    beje, dar prieš skaitant įrašą galvoje skambėjo ta pati daina. tøp yra cool 💕

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. yes, overthinking
      naujas jų albumas yra kažkas amazing ♥

      Panaikinti
  2. Viskas ką aprašei taip pažįstama, o ypač labai dažnas galvojimas apie žmones, kurie buvo užklydę į mano gyvenimą, bet aš taip pat niekaip neprisiruošiu jiems parašyt :/

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. nes kažkaip atrodo, jog parašius jiems nieko ypatingo nenutiks, kad jiems to nereikia, kad čia tik man to reikia ://

      Panaikinti