sekmadienis, lapkričio 04, 2018

Žvakių švieselės, kurios plevena tamsoje.

Man Vėlinės yra vienas iš mėgstamiausių metų įvykių. Ir, be abejonės, pats paslaptingiausias. Temsta anksti, kyla vėjas, beveik visi lapai pūva mums po kojomis, medžiai gėdingai nuogi, o mes tylūs, ramūs, susikaupę, nes juk Visų Šventųjų diena. Tą dieną net mes šventais jaučiamės. Klaidžiojam tamsoj po kapų labirintą, braukiam degtukus ir degam žvakes, dėliojam iš jų kompozicijas ir mintimis nors trumpam užklystam ten, kur renkasi visi išėję - atmintyje. Man patinka ta tyla, tos krūpčiojančios liepsnelės, primenančios iš kapo kylančias vėles, norinčias su mumis pasisveikinti ir sulėtėjęs gyvenimo tempas, nes visi tarsi trumpam užšąla laike ir apsimeta, jog savaitgalis, kadangi gavo laisvą dieną vidury savaitės. Ne išimtis ir aš.
Buvo labai jauki savaitė. Paskaitų mažai, o trečiadienio vakarą jau oficialiai sau skelbiau savaitgalį. Tarsi mažos atostogos trumpam sustoti ir atsikvėpti po labai ilgo bėgimo. Užsiropščiau siaurais laiptukais į palėpę, močiutės namuose, ir iki dviejų nakties ruošiau namų darbus ir skaičiau knygą. Tiesiog buvau sau ir su savimi. Na, ir dar trys apsvaigusios nuo rudens musės, karts nuo karto suzvimbiančios palubėj. Miegojau trumpai, bet giliai. Ir jokie baubai palėpėje manęs netrukdė. Tikriausiai matė kaip sunkiai dirbau. Arba suvokė, jog jau čia sėdi ne šiaip sau mažas vaikas, kuris siaubingai bijojo tos palėpės ir paslaptingų, tamsių jos kampų. Tik kažkoks individas, kuriam svarbiausia buvo teisingai išasmenuoti ispanų veiksmažodžius ar perskaityti tekstą literatūros teorijai. Valandos užsipildė mažais jaukiais momentais, kurie atgaivino pavargusią sielą, net jeigu tai ir yra namų darbai palėpėje, psicholingvistikos konspekto rašymas savo kambaryje ar stalčių tvarkymas. Viskas buvo (ir vyko) kažkaip kitaip. Kažkaip subtiliau, kažkaip švelniau ir trapiau. Atrodo, rutina, tačiau ji buvo visiškai man nepažįstama ir ją jaučiau tik nušalusiu nosies galiuku. Galbūt čia baubai naktį įslinko į mane ir pakeitė mano suvokimą į aplinką. Apvertė pojūčius ir suklaidino, todėl ir svaigo man šiandien galva - jie eina lauk iš smegenų, nes tuoj vėl nauja darbo savaitė. Ir baigėsi jaukuma namuose, tarp artimųjų ar bent jau artimų prisiminimų ir rudeninės nostalgijos.
Pamenu tik jaukų trečiadienio vakarą, jaukią ketvirtadienio popietę, ramų penktadienį su draugais ir ramų šeštadienį su neužbaigtais namų darbais. Tik tas trečiadienio vakaras kažkoks keistai ypatingas - galbūt dėl to, nes iš dalies tai buvo pabaiga mano vaikiškų baimių ir dar vienas žingsnis tolyn nuo vaikystės. Kad visiškai suaugtum reikia miegoti palėpėje, kuri knibžda vaikystės baubų, kurie tik meta šešėlius ant sienų ir įslenka į mintis, tačiau fiziškai tavęs sučiupti negali. Nėra tam pajėgūs ir negali virsti gyvu kūnu gyvendami tik vaizduotėje. Žvakių švieselės plevena tamsoje, uždegtos mano mirusioms pabaisoms, su kuriomis užaugau. Išsiskalbiau džinsus, padariau namų darbus, nusipirkau grikių trapučių ir nusikirpau plaukus. Dabar lauksiu naujos savaitės. Buvau trumpam užšalusi laike, bet dabar jau atitirpau. Nors nosies galiukas vis dar šaltas.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą