Skaisti naktis.

"Kartais reikia erdvės, kurioje galėtum būti pažeidžiamas ir silpnas. Nes tvirtas kiautas veikiamas išorės veiksnių nebeatlaiko." ### "Pradėti dabar, nes paskui niekada neateis ir netaps dabar." ### "Viskas, ką paleidžiu, būna sudraskyta. Randai - mano parašai." ### "Mes vis vartome ir vartome naujus puslapius, bet visko iš pradžių taip ir nepradedame." ### "Karštis atleido mano smegenis, vėsuma atgaivino ir žodžiai pasipylė. Alsuojantys karščiu kaip lava, lėtai tekantys pro pirštus ant popieriaus lapo." ### "Kuo trapesnis žmogus, tuo labiau kyla pagunda jį sutrypti." ### "Nežinau kaip reikia adaptuotis prie šio pasaulio. Jis vis išspjauna mane. Visą seilėtą ir apkramtytą. Aš kaip kokia kremzlė - šlykšti ir niekaip nesukramtoma. Spjauk lauk!" ### "Iš savęs sukūriau galaktiką, o jis pyko, nes liko tik žvaigždė. Aš buvau tik kaulai, o jis buvo siela." ### "Jie kaip randai.

Ketvirtadienį vakare jau buvau namie ir gulėdama savo lovoje apgalvojau tai, jog baigėsi. Baigėsi dar vienas raundas paskaitų ir jau nebereikės pirmadienį laukti semantikos ar antradienį grįžti anksti namo, sėdėti iki septynių universitete ketvirtadienį ar ilgai miegoti trečiadieniais. Kur dingo visi tie mėnesiai? Liko tik pora rašto darbų ir keletas egzaminų ir tada vėl startas, vėl viskas iš naujo. Noriu sakyti, jog nespėju iš paskos, bet baisiausia tai, jog esu priekyje ir taip skubu, jog ne aš nespėju, bet laikas. Per šį semestrą aš taip pripratau gyventi ateitimi, kad nesugebu suvokti savęs esamajame momente, pamečiau realybės pojūtį ir nuolat galvoju tik apie rytojų arba kitą savaitę. O tai labai vargina. Norisi pailsėti, per tas kelias savaites, bet sąžinę spaudžia neatlikti darbai. Kalėdinis laikotarpis, kai mokaisi universitete yra kažkokia košė. Atsiskaitymai, prezentacijos veliasi kartu su jaukiais namais, papuoštomis eglutėmis ir dovanų ieškojimu. Gaunasi labai trikdantis s

Oi, kiek daug pas mane sugižusių emocijų verda manyje pastaruoju metu! Jaučiu, jog susikaupė kažko labai daug, net per ausis teka, bet niekaip nesugebu to išreikšti ar kitaip išleisti lauk. Viskas kažkaip nyku ir net trumpam nušvitusi saulė parodo tik kylančias nuo daiktų dulkes, o ne nušviestus ir gražius paviršius. Daugelį popiečių aš negaliu pakilti, pavyksta tik abejingai sėdėti ir žiūrėti prieš save, atrodo, jog nemoku vėl sugrįžti į tą ramią būseną, stresas varo protą lauk iš manęs, nemoku ilsėtis. Ir kartais pagalvoju, kad galbūt reikėtų tik gerai išsižliumbti, kad vėl sugrįžtų dalykai, darantys mane manimi. Bet aš nežinau nieko, emocijos sugižo. Nebemoku jomis naudotis. Naktimis ištirpsta mano kaukė, kuri puošė ir aš visiškai nuoga siela stoviu prieš save, kalbėdama neaiškų dialogą su kažkuo, kodėl dabar taip yra. Viskas atrodo padrika ir beprasmiška. O visi tokiu metu miega. Nežinau kaip mėgautis gyvenimu kaip procesu, kurį anksčiau dievindavau. Gyvenime baigėsi prieskoniai ir