šeštadienis, gruodžio 01, 2018

Visada gerai nebus.

Oi, kiek daug pas mane sugižusių emocijų verda manyje pastaruoju metu! Jaučiu, jog susikaupė kažko labai daug, net per ausis teka, bet niekaip nesugebu to išreikšti ar kitaip išleisti lauk. Viskas kažkaip nyku ir net trumpam nušvitusi saulė parodo tik kylančias nuo daiktų dulkes, o ne nušviestus ir gražius paviršius. Daugelį popiečių aš negaliu pakilti, pavyksta tik abejingai sėdėti ir žiūrėti prieš save, atrodo, jog nemoku vėl sugrįžti į tą ramią būseną, stresas varo protą lauk iš manęs, nemoku ilsėtis. Ir kartais pagalvoju, kad galbūt reikėtų tik gerai išsižliumbti, kad vėl sugrįžtų dalykai, darantys mane manimi. Bet aš nežinau nieko, emocijos sugižo. Nebemoku jomis naudotis. Naktimis ištirpsta mano kaukė, kuri puošė ir aš visiškai nuoga siela stoviu prieš save, kalbėdama neaiškų dialogą su kažkuo, kodėl dabar taip yra. Viskas atrodo padrika ir beprasmiška. O visi tokiu metu miega. Nežinau kaip mėgautis gyvenimu kaip procesu, kurį anksčiau dievindavau. Gyvenime baigėsi prieskoniai ir viskas tapo prėska.
Ne, gerai nebus. Visada gerai nebus. Visada nebus gerai. Kuriu naujas prasmes vieną po kitos, iš žodžių, pavieniui nereikšmingų ir liūdnų, visai kaip aš. Juk ir iš manęs prasmė gaunasi tik tada, kai aš pati būnu su kitais; todėl naktimis aš tokia bereikšmė - visi jau miega. Bet kas ta prasmė? Man prasmė yra daryti kažką iš ko ji gaunasi. Ir tokiu būdu save įmetu į uždarą ratą. Nemoku įgyvendinti to, kas galvoje. Žodžiai per daug nykūs, kad pasakyčiau kaip ir kas yra. Akys savaime suka filmą galvoje, kurio pavadinimo niekada nesugalvosiu. Vaizdai, niekaip neperteikiami garsais. Šiurpas bėga per nugarą, nes naktimis jau šąla, o aš dar nenešioju pirštinių ir rankos troleibuse prišąla prie paviršių, skirtų įsikabinti ir laikytis. Žinau, kaip laikytis tik niekada nežinau, kaip ilgai. Kartais norisi pailsėti nuo prasmės ir nieko niekur nematyti. Čia visur labai daug palaidų galų, kurių negalima rišti į vieną. Todėl ir palieku juos tabaluoti.
Monologai su savimi visada pasileidžia, nes su savimi aš kalbu pernelyg retai. Norėčiau sau būti artimesnė. Visi pabrėžia kaip svarbu kalbėti su kitais ir palaikyti ryšius. O kaip su savimi? Nes aš jaučiu, jog laikydama kitus šalia, tolstu pati nuo savęs. Man labai reikia tų naktų, kai lieku su savimi, nes kitaip... aš nežinau kas būtų. Bijau netekti savęs. Santykis su kitais ar santykis su savimi? Visi išmokom žongliruoti šiais dalykais. Nebuvo kur dingti. Aš pati sau šiąnakt pasakiau, jog visada gerai nebus. Tačiau guodžia tai, jog kartais bus ir gerai. Ir blogai. Bet ar visada reikia laikytis juodo ar balto? Nes man atrodo, kad dabar esu kažkur tarp. Plaukioju neaiškiame atspalvyje. Ir dabar nėra gerai, tačiau nėra ir blogai. Praeitas dvi savaites viskas slydo iš rankų, šią savaitę lyg ir sugebu sugauti. Visada gerai nebus, tačiau kažkas vis tiek bus.

4 komentarai:

  1. "Visada gerai nebus, tačiau kažkas vis tiek bus."

    Kaip pirštu į akį. Fantastiškos, artimos mintys! Gera atrasti užuovėją, kitų žmonių kūrybą, kuri taip artima maniškiams išgyvenimams. <3

    AtsakytiPanaikinti
  2. Beskaitydama, kaip ir beveik visada, labai norėjau sukurpti kokį nors komentarą, pagirti tavo rašymą ir panašiai. Tačiau galvoje tuščia, vienintelė mintis - kaip tai artima ir pažįstama, visgi, taip sunku išsakyti žodžiais. Tad tiesiog ačiū tau dar kartą už tai, kad neleidai jaustis vienai dėl to, ką visi jaučiame ir už tai, kad visa tai aprašai taip sklandžiai, kad sklandžiau ir būti negali. ♥

    AtsakytiPanaikinti
  3. tavo tekstai - antidepresantai pasiklydusiems žmonėms. nežinau kodėl, o gal žinau, bet labiausiai sieloje užsiliko „jaučiu, jog laikydama kitus šalia, tolstu pati nuo savęs”. labai labai artimos ir meniškai išlietos mintys.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Kaip ir visi tavo tekstai tai yra kažkas tokio kam apibūdinti trūksta žodžių. Tiesiog tobulai iš širdies.

    AtsakytiPanaikinti