Izoliuoti ir suprasti.
Praeitą savaitę, kiekvieną vakarą aš izoliuodavau save nors penkiolikai minučių, kad suprasčiau ir įtikinčiau save, jog geriausiai sekasi rašyti naktimis ir vienai. Manau, jog kitaip ir būti negalėjo. Tik liūdna tai, jog kažką parašius ar sukūrus naktį, nelabai atsiras kam visa tai parodyti, nes visi jau devintą sapną sapnuoja. Ir dar supratau tai, jog man labai smagu rengti lenktynes tarp savo minčių ir rankos - ar greičiau rašau, ar greičiau galvoju. Izoliacija ir supratimas. Tik tiek ir buvo per šias atostogas. O man itin patinka nuo visko atsiriboti ir tyliai kampe rašinėti. Nes kuklios mintys lenda lauk tik tada, kai aplink nieko nėra. Visai neseniai baigiau skaityti knygą apie visokių rašytojų, režisierių, kompozitorių, dailininkų, išradėjų ir visokių kitokių žmonių rutinas ir tai buvo vienas iš tų dalykų, kuris įkvėpė mane eksperimentuoti su savo pačios dienotvarke. Gaila tik tiek, jog kitą savaitę mano puikioji rutina subyrės ir teks dėlioti naują, kurioje bent aštuoniasdešimt