antradienis, sausio 29, 2019

Izoliuoti ir suprasti.

Praeitą savaitę, kiekvieną vakarą aš izoliuodavau save nors penkiolikai minučių, kad suprasčiau ir įtikinčiau save, jog geriausiai sekasi rašyti naktimis ir vienai. Manau, jog kitaip ir būti negalėjo. Tik liūdna tai, jog kažką parašius ar sukūrus naktį, nelabai atsiras kam visa tai parodyti, nes visi jau devintą sapną sapnuoja. Ir dar supratau tai, jog man labai smagu rengti lenktynes tarp savo minčių ir rankos - ar greičiau rašau, ar greičiau galvoju. Izoliacija ir supratimas. Tik tiek ir buvo per šias atostogas. O man itin patinka nuo visko atsiriboti ir tyliai kampe rašinėti. Nes kuklios mintys lenda lauk tik tada, kai aplink nieko nėra. Visai neseniai baigiau skaityti knygą apie visokių rašytojų, režisierių, kompozitorių, dailininkų, išradėjų ir visokių kitokių žmonių rutinas ir tai buvo vienas iš tų dalykų, kuris įkvėpė mane eksperimentuoti su savo pačios dienotvarke. Gaila tik tiek, jog kitą savaitę mano puikioji rutina subyrės ir teks dėlioti naują, kurioje bent aštuoniasdešimt procentų dienos užims universitetas ir įvairūs namų darbai. Suprantu, jog tik per atostogas galiu džiaugtis savo kūrybiniu produktyvumu. Nes kai kiti rūpesčiai spaudžia smegenis, užsiblokuoja ir kūryba.
Šitas semestras praėjo taip greitai, jog aš ligi šiol nesusigaudau, kad jau pavasario semestras ir tuoj baigsis trečias kursas. O dievai. O ta nežinomybė dėl to, kas bus vėliau vis didėja ir didėja, atrodo tuoj praris mane. Bandau susikaupti ties esamuoju laiku, kuris turi būti svarbiausias, bet kažkaip vis tiek nuklystu ten, kur dar manęs nėra ar ten, kur jau buvau. Norisi džiaugtis atostogomis, negalvojant, jog jos pasibaigs. Žinau, jog tik nuėjus į pirmą paskaitą pirmadienį, viskas vėl susidėlios į tam tikras vietas ir aš vėl kovosiu su kūrybai negailestinga rutina. Gal ji ir nebūtų tokia negailestinga, jeigu mokėčiau teisingai su ja elgtis, tačiau kartais visi dalykai supantys mane taip išsunkia, jog sugebu tik primityviai egzistuoti: valgyti, miegoti ir tuštintis. Tik va, šiandien tas kirminas, jog jau paskutinė atostogų savaitė graužė mane. Kažkaip nemaloniai ropojo per mintis. Žvelgiant atgal, tai buvo tos atostogos, per kurias nuoširdžiai jaučiausi kaip rašytoja. Tikriausiai nebuvo nė vieno dienos, kada nebūčiau pasiėmusi užrašų ir kažko nepaterliojus juose. Gerai jaučiausi, net jeigu tai, ką parašydavau būdavo visiškas mėšlas. Man jau pats procesas nuostabus.
Aš nežinau, ką šiandien norėjau pasakyti šiuo tekstu, bet man gražu žiūrėti į pildomą žodžiais kompiuterio ekraną. Kartais save izoliuoti reikia vien dėl to, jog susidraugautum su pačiu savimi, ne tik tam, kad suvoktum dalykus, kurie šiaip jau ir taip yra aiškūs. Na, bet kažkodėl man to reikėjo ir tai padėjo. Dabar aš matau daugiau priežasčių, kodėl verta kažką daryti su savo kūryba, negu pasiteisinimų, kodėl neverta. O jų, patikėkit manimi, buvo tikrai ne vienas ir ne du.

8 komentarai:

  1. Iš tiesų kiek aš kartų norėjau rašyti watppade ir kiek istorijų turiu savo telefone, jos jau nebe sutelpa mano akyse, todėl tiesiog jas ištrinu ir vėl pradedu iš naujo. Mažos mintys žudo, o aš stengiausi ignoruoti tai ir būti "suaugusia". Mano istorijos neišvys dienos šviesos, bet tavo raštai neturėtų būti paslėpti, prašau pasidalink jeis :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. kodėl neišvys? aš manau, jog kiekvienas kūrėjas gali ir turi kažką pasakyti, kodėl gi nepasidalinus ir tau ;)
      ačiū labai už komentarą!♥

      Panaikinti
    2. Nes niekas manimi netiki, pradėjau netikėti savimi taip pat. Bet gyvenu kitų kūriniuose. Ir tavo žodžiuose taip pat. AČIŪ

      Panaikinti
    3. manau, jog svarbiausia ne kitų netikėjimas/tikėjimas, o tai, kas vyksta su pačiu tavimi, nes realiai svarbiausias asmuo mūsų gyvenimuose esame mes patys.
      ačiū tau, jog skaitai ir gyveni!

      Panaikinti
  2. Iš ties, tas pirmas pusmetis prabėgo greitai, dar greičiau - atostogos. Besimokydama ir aš kažkaip vis apleidžiu rašymą ir kūrybą, atrodo visa kita atima jėgas ir nieko nebenori, tik griūti lovon. Bet, prašau, dalinkis, kuomet tik gali ♥ tavo kūryba man kaip vanduo sielai, įkvepia ir neleidžia pamesti to, ką taip mėgstu ir myliu ♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. po tokių komentarų, noras dalintis tik dar labiau sukyla! dėkoju tau ir linkiu sėkmės naujame semestre!♥

      Panaikinti
  3. Kiekvieną mielą dieną namie sėdžiu viena iki kol mama negrįžta iš darbo. Tol kol sėdžiu ir nieko nedarau tiek daug visko sumąstau, visokios mintys lenda, bet pagaliau, kai pagalvoju "laikas tai užsirašyti", nei vienas žodis neišeina. Tuščia galvoj, tuščia ir lape.
    Vertinu kiekvieną dalyką, kurį užsirašau, parašau, nes žinau, kad įdėjau tiek daug darbo vien išstumant tą žodį iš savo galvos ir užrašant.
    Džiaugiuosi, kad nesustojai rašyt nors ir planavai kažkada, žinau kaip sunku tau studijuot. Nelengvas dalykas mokytis ir užsiimt rašymu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai ačiū tau už nuoširdų komentarą! ♥
      Anksčiau ir man nepavykdavo užrašyti visų tų verdančių minčių galvoje, bet praėjus šiek tiek laiko ir per prievartą spaudžiant iš savęs dalykus, dabar viskas pilasi ir liejasi laisvai. Galbūt bijai, jog kažkas, ką parašysi bus tik popieriaus gadinimas? Man taip būdavo; dabar kažkaip jau negaila nei popieriaus, nei rašalo. Galbūt ir keistai/kvailai skambės, bet dažniausiai reikia tiesiog rašyti.
      Sėkmės tau ir linkiu, jog geros mintys ant popieriaus lapo gultų lengvai, be jokių didelių pastangų!

      Panaikinti