Esu savimi.
Pagalvojau, jog labai seniai pasakojau apie savo bėgančias savaites. Ir manau, jog visas buvimo savimi žavumas ir slypi paprastuose momentuose, kurie tūno mūsų rutinose. Kažkur kitur savimi ir nebūsi. Anksčiau aš labai blaškydavausi, nesuvokdama, kokia turiu būti iš tiesų: mokykloje buvau vienokia, namuose kitokia, su skirtingais žmonėmis būdama mainydavausi tarsi koks kaleidoskopas ar chameleonas. Buvau visokia ir tai išvargino. Dabar esu konkretesnė. Tokia tyresnė. Nes metai universitete išgrynino ir sulipdė mane iš tų kaukių, kuriomis dengdavausi anksčiau ir kurios, atrinktos itin kruopščiai, pagaliau padarė mane manimi. Viena iš tų kaukių tikriausiai buvo pernelyg didelis ir atviras, gal net kiek įžūlumo link žengiantis nuoširdumas. Noriu nuoširdžiai pasakoti apie savo savaites. Nes esu savimi. Pirmosios naujo semestro savaitės buvo įdomios. Ne stebuklingai įdomios, bet tiesiog jaukiai įdomios. Ligų pilname mieste sugebėjau ne gripą pasigauti, o tiesiog peršalti ir su tekančia nos