Skaisti naktis.

Pagalvojau, jog labai seniai pasakojau apie savo bėgančias savaites. Ir manau, jog visas buvimo savimi žavumas ir slypi paprastuose momentuose, kurie tūno mūsų rutinose. Kažkur kitur savimi ir nebūsi. Anksčiau aš labai blaškydavausi, nesuvokdama, kokia turiu būti iš tiesų: mokykloje buvau vienokia, namuose kitokia, su skirtingais žmonėmis būdama mainydavausi tarsi koks kaleidoskopas ar chameleonas. Buvau visokia ir tai išvargino. Dabar esu konkretesnė. Tokia tyresnė. Nes metai universitete išgrynino ir sulipdė mane iš tų kaukių, kuriomis dengdavausi anksčiau ir kurios, atrinktos itin kruopščiai, pagaliau padarė mane manimi. Viena iš tų kaukių tikriausiai buvo pernelyg didelis ir atviras, gal net kiek įžūlumo link žengiantis nuoširdumas. Noriu nuoširdžiai pasakoti apie savo savaites. Nes esu savimi. Pirmosios naujo semestro savaitės buvo įdomios. Ne stebuklingai įdomios, bet tiesiog jaukiai įdomios. Ligų pilname mieste sugebėjau ne gripą pasigauti, o tiesiog peršalti ir su tekančia nos

 - Bet juk mes unikalūs ir niekas mūsų nepakeis! – šūktelėjo L. dėliodama puodelius ant spintelės. - O nemanai, jog mūsų unikalumas yra tiesiog skirtingos savybių kombinacijos? Tos pačios savybės, tik skirtingai sudėliotos? – pakėlė vieną antakį P. - Gal geriau sakyti, jog visi galvoja unikaliai? – tarstelėjo M., ieškodama arbatos. - Koks skirtumas, - pavartė akimis J. – Gal geriau paduokit man degtukus. - Gaudyk, - P. metė degtukų dėžutę J. Tą pačia akimirką, kai J. sugavo degtukus, visame name dingo elektra. Keturi žmonės tyliai stovėjo tamsoje. - Žinot, visi siaubo filmai taip ir prasideda, - tyliai tarė M. - Čia gyvenimas, o ne filmas, - nutraukė J. - „Life imitates art“, - pacitavo L. - Tikriausiai saugiklius išmušė, - garsiai samprotavo P. Tamsoje, pasišviesdami telefonais, jie apsiavė batus ir apsirengė striukes. Lauke tyliai snigo, o dangus buvo kaip išpiltas juodas rašalas. Visi patraukė vorele per sniego pusnis link miško, kuris išdidžiai ošė už vienišo nam