pirmadienis, vasario 18, 2019

Esu savimi.

Pagalvojau, jog labai seniai pasakojau apie savo bėgančias savaites. Ir manau, jog visas buvimo savimi žavumas ir slypi paprastuose momentuose, kurie tūno mūsų rutinose. Kažkur kitur savimi ir nebūsi. Anksčiau aš labai blaškydavausi, nesuvokdama, kokia turiu būti iš tiesų: mokykloje buvau vienokia, namuose kitokia, su skirtingais žmonėmis būdama mainydavausi tarsi koks kaleidoskopas ar chameleonas. Buvau visokia ir tai išvargino. Dabar esu konkretesnė. Tokia tyresnė. Nes metai universitete išgrynino ir sulipdė mane iš tų kaukių, kuriomis dengdavausi anksčiau ir kurios, atrinktos itin kruopščiai, pagaliau padarė mane manimi. Viena iš tų kaukių tikriausiai buvo pernelyg didelis ir atviras, gal net kiek įžūlumo link žengiantis nuoširdumas. Noriu nuoširdžiai pasakoti apie savo savaites. Nes esu savimi.
Pirmosios naujo semestro savaitės buvo įdomios. Ne stebuklingai įdomios, bet tiesiog jaukiai įdomios. Ligų pilname mieste sugebėjau ne gripą pasigauti, o tiesiog peršalti ir su tekančia nosimi gyventi gyvenimą. Pradėjau pildyti užrašus dienoraščio tipo rašliavomis, nes tiesiog jaučiau, jog noriu ir galiu rašyti. Tik bijojau ir bijau įsipareigoti dideliam kūriniui, kuriam dabar tikriausiai niekaip nerasčiau laiko. Juk reikia pabaigti skaityti Robinzoną Kruzą anglų literatūros dalykui. Likau Vilniuje dviems savaitėms. Ir tai buvo labai keista, ypač tokiam retam žmonių tipui, kurie kiekvieną savaitgalį grįžta namo. Tačiau tai jau gavosi. Tokia keista atmosfera čia tvyrojo savaitgalį, nors ir jauku, kai užsidarai duris ir tyliai mokaisi ar skaitai. Bet kai namo negali grįžti, tai dažniausiai dalis namų atvažiuoja pas tave. Mamos keptus kepsnius su T. valgėm visą likusį sekmadienį. Kai visa šeima paliko mažą mūsų butuką ir su T. likome vieni du, aš supratau kaip smarkiai pasiilgau visos tos savo mokyklinės rutinos. Kai sėdėdavau namuose, ruošdavau namų darbus ir nereikėjo dėl nieko rūpintis. Tik dėl gražių skaičiukų dienyne. Nežinau, kodėl mane vis dar taip traukia namai, lyg ir jau suaugęs žmogus esu. Buvome koncerte. The Neighbourhood. Tokia nostalgija visoms jų dainoms, kad net degina. Ir tas koncertas buvo būtent toks, kai jausmai pareina tik po jo. Lenda po oda ir krauju teka tiesiai į širdį. Antradienį po paskaitų klausiausi jų dainų ir kažkaip keistai jaučiausi, lyg kažkas būtų sielą supurtę, tačiau ta gerąja prasme. Dažniausiai į tų atlikėjų, kurių aš klausausi, koncertus nueinu jau po laiko, kai praeina ta didžioji jų klausymosi manija (aš tai vadinu dainų klausymo piku). Dėl to šiek tiek liūdna, jog jau nebegaliu išgyventi to taip, kaip būčiau išgyvenusi tada, kai aktyviai ir nuoširdžiai jų klausiausi. Dabar ir dainos bei jų žodžiai primiršti; bandai tiesiog linguoti kartu su visais ir prisiminti, kokia buvai, kai būtent tos muzikos klausydavai. Tomis savaitėmis aš buvau tokia įkvėpta, jog net rašydavau rytais, septintą valandą, ant pusryčių stalo pasidėjus savo užrašų knygelę. Keistai nuostabu. Labiausiai vertinu tam tikrus savo kasdienybės momentus, kai išdrįsdavau padaryti kažką, ko anksčiau galbūt nedrįsdavau ar tiesiog nepagalvodavau. Sąraše galima paminėti: mėlyną blakstienų tušą, kuris keistai veikė mane ir mano pasitikėjimą savimi, puokštę tulpių, kurias padovanojau T. Valentino dienos proga, nes seniai norėjau atsikratyti persekiojančio stereotipo, jog tik vaikinai turi dovanoti gėles merginomis (šiaip tai vaikinai irgi labai mėgsta gauti gėlių, tik galbūt to nepripažįsta), bakalauro darbo vadovę, kurią susiradau ir didelis akmuo nukrito nuo širdies, Bohemijos Rapsodiją, kurią su mama kartu žiūrėjom vėlai vėlai šeštadienį vakare ir paskui man visą naktį galvoje skambėjo Queen dainos, pokalbį su močiute, už kurį ji man dėkojo, už tas visas trisdešimt aštuonias minutes ir laiką su šeima, kurį praleidome vaikštinėdami miške, besidžiaugdami tuo lengvu pavasarišku oru.
Visas dienas viskas buvo gerai, nes buvau tokia kokia visada norėjau būti. Visiška savimi. Galbūt tai ir buvo vienintelis dalykas, kurio man taip trūko ir dėl kurio vėrėsi tuštuma kažkur viduje. Dabar jos jau nebejaučiu. Galbūt užkišau visais tai dalykais, kuriuos aprašiau. Kad ir kaip bebūtų, man labai smagu gyventi.

10 komentarų:

  1. Nuostabuuuu 🙆🏽‍♀️ ką daugiau ir galiu parašyt. Tiesiog nuostabu

    AtsakytiPanaikinti
  2. Net nežinau ką pasakyt, apart to, kad tai taip kažkuo artima... Galeciau skaityt dar ir dar.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. aš bandysiu rašyti dar ir dar; dėkoju, jog skaitai!

      Panaikinti
  3. Taip paprasta, bet kartu taip stipru. Nuostabiai kaip ir visada :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Koks nuogas kūrinys, kartais man norisi tokio paprasto žemiško kūrinio. Kūriniai yra gražu, tikrai. Bet pati ne per seniausiai supratau, kad pats gražiausias kūrinys yra paprasta diena. Kiek jausmų verdą važiuojant autobusu, ar tiesiog gulint lovoje, ir vengiant atlikti dienos darbus, mąstyti apie begalines detales. Ačiū, jog leidi suprasti, kad esi žmogus, nors iš kitų kūrinių susidariau įspūdį, kad esi pasakų būtybė. AČIŪ.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. taip! kasdienybė ir yra tas fenomenas, kuris taip arti, jog mes jo nepastebim ir nevertinam. kartais net peikiam tą rutiną. bet šiaip nėra nieko gražesnio nei plauti indus, važiuoti iš paskaitų namo, daryti namų darbus ar tiesiog plaukti per rutiną. visko daug ir mes nepastebim.
      iš visų dalykų, kuriuos žmonės apie mane yra sakę, pasakų būtybė yra turbūt originaliausias. tačiau taip, aš tik paprastas žmogus. ačiū tau! ♥

      Panaikinti
  5. Tokių šiltų, jaukių, širdžiai mielų ir neįpareigojančių įrašų galėtų būti ir daugiau! 😍

    AtsakytiPanaikinti