sekmadienis, kovo 24, 2019

Keturios žvaigždutės ir (mano) kraujas.

Aš neatsimenu, kada paskutinį kartą rašiau ką nors apie muziką ir kadangi šiandien tokia saulėta ir pavasario pavadinimo verta diena, nori nenori, mintys sukasi apie artėjančią vasarą. O dievai, kaip aš jos laukiu. Trečias kursas, kol kas, buvo labiausiai varginantis ir net pati nepajaučiau kaip pradėjau gyventi nuo savaitgalio iki savaitgalio, nuo atostogų iki atostogų. Praeitų metų vasara man labiausiai asocijuojasi su dviem dainomis; liepos mėnesį man primena Arctic Monkeys, kadangi išsipildė viena iš svajonių juos pamatyti ir išgirsti gyvai, o rugpjūtį man primena Twenty One Pilots, nes būtent panašiu laikotarpiu jie pradėjo vieną po kitos leisti dainas ir mėtyti užuominas apie naują albumą. Taigi.

Arctic Monkeys - Four Out of Five
Tai yra pati pirma daina, kurią išgirdau gyvai, Arctic Monkeys koncerte Open'erio festivalyje. Ir po to visą vasarą klausydavausi jos, tvankiais vakarais, sėdėdama prieblandoje, kur nors lauke ant suoliuko. Joje telpa visas mano liepos mėnesis. Šita daina tokia lengva, tokia jauki ir draugiška, tiesiog siūbuoji, linguoji kartu ir nieko negali padaryti. Lengva dėl garsų ir švelnaus Alex Turner balso, jauki, nes dainuojama apie vietas, kurios vertos keturių žvaigždučių iš penkių, o draugiška, nes kviečia ateiti ir pabūti kartu. Man dar labai patinka tai, jog čia tik keturios žvaigždutės, o ne penkios, nes suvoki, jog geri dalykai neprivalo būti tobuli, viskas gerai ir kai trūksta tos vienos žvaigždutės. Šis kūrinys yra būsena, o ne šiaip sau daina. Keista ramumo ir švelnaus džiaugsmo būsena.

twenty one pilots - My Blood
Visiems reikia kažko, kas eitų kartu, liktų kartu ir būtų kartu. Nes vienam yra baisu. Apie tai dažnai ir kalba twenty one pilots, o jų naujas albumas Trench ir yra būtent apie krūvos žmonių vieningumą, nugalint visus vidinius demonus, pabaisas ir monstrus. Dievinu tai, jog jie kalba, dainuoja ir kuria apie tai, apie ką dažniausiai vengiama kalbėti. Šią dainą  išgirdus pirmą kartą, siela apsipylė ašaromis, nes tai taip artima ir taip trokštama. Siaubingai reikia kažko tokio artimo, jog atrodo, kad tai tampa tavo krauju, tekančiu tavo venomis, kad galėtum eiti tuo tamsiu koridoriumi; ne bėgti, o eiti. O siela verkia, nes tu pats dainuoji, jog esi tas kažkas siaubingai artimas kažkam kitam ir vedi jį tais tamsiais minčių koridoriais. Šį kartą aš dainavau pati sau, nes mano kraujas ir esu aš pati. Viskas sukasi apie tai, jog mes patys galime tapti savo draugais. Kodėl gi ne?

Du mėnesiai vasaros ir du kūriniai, kurių klausydama vėjuotą rudenį ir snieguotą žiemą, aš šildžiausi. O kas gero pas jus grojaraščiuose?

4 komentarai:

  1. Vis dažniau nustoju klausyti dainuojamo meno, ne specialiai taip gaunasi, dėl mokslų ir vidinių demonų, kurie pastoviai kartoja dainas galvoje net jau ima skaudėti galvą. O apie šalia esant kažką, pasiginčysiu, nėra tokio dalyko kaip meilė yra susižavėjimas. O gal būt man taip atrodo, nes iš homo sapiens, be tėvų ir seserų žinoma, to meilės jausmo neesu patyrus, o man jau 20.
    Tiek jau to, patinka man tavo įrašai, jie atskleidžia kai ką nepaprato, vis imu abejoti ar tu realus žmogus :D AČIŪ

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš tai net nesuprantu, ar žinau, kas yra meilė ar ne, todėl vengiu daug apie tai kalbėti.
      Ačiū tau, jog skaitai ir tau patinka. Aš esu pats realiausias žmogus ;)

      Panaikinti
  2. Arctic Monkeys tai buvo, yra ir bus vieni myliausių visoj visatoj ♥ mano grojaraštis pastaruoju metu klauso visko - ir Marilyn Manson, ir Amy Winehouse, ir Britney Spears, ir Pink floyds, ir ko tik dar ten nėra. Bet visos dainos kažkuo artimos. Kažkuo tolimos. Nežinau. Tiesiog patinka.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man visada įdomūs žmonės, kurie klauso visko. Nepasiduoda vienam žanrui.
      Dėkoju už komentarą!

      Panaikinti