Skaisti naktis.

Kaip ir praeitais metais, taip ir šiais teks rašyti kursinį darbą. Ir šį kartą apie poeziją. Susirasti du poetus ir juos nagrinėti, knaisiotis, narstyti jų kūrybą, lyginti ir ieškoti kažkokių derančių kartu bruožų ir taip toliau ir panašiai. Prieš metus, tiesiog sėdau ir per porą savaičių parašiau vidutinio lygio kursinį apie vieną Selindžerio apsakymą, šiais metais norisi kažkaip labiau pasinerti į kitų kūrybą ir ją suvokti, gilintis iki negalėjimo ir galiausiai bent kiek save sudominti tuo, ką reikės parašyti ir gauti pažymį. Netikėtai sugalvojau, jog rašysiu ir lyginsiu dvi poetes: Emily Dickinson ir Sylvia Plath. Apie pastarąją vakar pažiūrėjau filmą, kad geriau sektųsi gilintis ir suvokti jos kūrybą. Šiandien pagavau save mąstančią apie tai, ką vakar mačiau. Nežinau, kodėl mane taip sukrėtė ir supurtė; galbūt viena iš priežasčių, nes pati panašiai jaučiuosi arba galbūt dėl to, jog naktimis visos emocijos stipresnės. Faktas, kad dabar į savo rašto darbą ir Plath poeziją žiūrėsiu vi

Čia bus kratinys, nes mano galvoje irgi kratinys, kurį reikia išrašyti lauk. Gal kas nors supras? Su manim ir mano viduje vyksta viskas, tačiau tuo pačiu ir nieko. Kol kas baisiausia yra tai, jog aš tampu pati sau nuobodi. Nevykusiai žaidžiu menininkę, nors viskas, ką teturiu yra itin retai pildomas tinklaraštis ir dėžė su sąsiuviniais. Ir viskas. O šiaip aš tik žmogus, kuris karu su savo žavia paauglyste baigia išaugti ir tą vėjavaikišką kūrybingumą, kai eilutės savaime pildavosi, vos tik žvilgtelėjus į naktinį dangų. Net naktyje nebeliko man vietos. Pelėda, kuri gyveno manyje, išskrido. Nebežinau kaip kurti nei naktimis, nei dienomis. Išaugau iš apsimetinėjimo menininke. Aš jau net nebekuriu meno. Aš nekuriu nieko; net paraštėse nebepiešiu. Dažnai save pagaunu besiilginčią to keisto paauglystės laikotarpio, kurio taip nenorėjau paleisti, bet, štai ir aš, man 22, o vidinis mano paauglys neatlaikė ir persipjovė sau venas. Aš čia laikausi tik todėl, nes mane laiko kitų žmonų meilė ir