ketvirtadienis, balandžio 18, 2019

Kratinys.

Čia bus kratinys, nes mano galvoje irgi kratinys, kurį reikia išrašyti lauk. Gal kas nors supras?
Su manim ir mano viduje vyksta viskas, tačiau tuo pačiu ir nieko. Kol kas baisiausia yra tai, jog aš tampu pati sau nuobodi. Nevykusiai žaidžiu menininkę, nors viskas, ką teturiu yra itin retai pildomas tinklaraštis ir dėžė su sąsiuviniais. Ir viskas. O šiaip aš tik žmogus, kuris karu su savo žavia paauglyste baigia išaugti ir tą vėjavaikišką kūrybingumą, kai eilutės savaime pildavosi, vos tik žvilgtelėjus į naktinį dangų. Net naktyje nebeliko man vietos. Pelėda, kuri gyveno manyje, išskrido. Nebežinau kaip kurti nei naktimis, nei dienomis. Išaugau iš apsimetinėjimo menininke. Aš jau net nebekuriu meno. Aš nekuriu nieko; net paraštėse nebepiešiu.
Dažnai save pagaunu besiilginčią to keisto paauglystės laikotarpio, kurio taip nenorėjau paleisti, bet, štai ir aš, man 22, o vidinis mano paauglys neatlaikė ir persipjovė sau venas. Aš čia laikausi tik todėl, nes mane laiko kitų žmonų meilė ir tas kvailas tikslas būti gera ir gyventi morališkai teisingą gyvenimą. Anksčiau žmonės manęs klausdavo ar vis dar rašau ir kaip sekasi su tuo. Anksčiau, kai jiems tai dar buvo šviežias ir naujas faktas apie mane, o aš dar iš tiesų rašydavau. Dabar, pagal kitus, vienintelis dalykas, kuris man turi rūpėti ir apie kurį reiki ar galima klausti yra "kaip sekasi mokslai?". Iš rašytojos tapau studente ir nežinau ar tai buvo žingsnis į priekį, ar atgal.
Aš jaučiuosi kvaila. Viso to, ką žinau, ką skaitau ir ką moku man nepakankam, nes visi kiti žino ir moka daugiau, yra perskaitę daugiau (rašant šiuos žodžius, man prieš akis tiesiog skrieja visų tų žmonių, kuriuos omeny turiu, veidai). Šiuo metu neturiu visiškai nieko, dėl ko galėčiau didžiuotis savimi ar kažko, kas išskirtų mane iš minios ir aš nebūčiau nuobodi. Šiuo metu, jaučiuosi kvaila ir nuobodi. Net nebežinau ar esu savimi, ar čia esu tikroji aš. Dalykai, dėl kurių esu tikra - kokius kūrinius reikia pabaigti skaityti anglų literatūrai, kokį eilėraštį išnagrinėti ir kokiu namų darbus daryti pragmatikai. Esu tikra dėl išorinių veiksnių ir vyksmų, savo rutinos, bet visiškai nežinau, kas darosi su manimi. Anksčiau atostogos buvo kūrybai, o dabar aš nuoširdžiai malu šūdą ir nesugebu susitvarkyti su savimi, ko anksčiau dar ir kitus mokiau. Kaip reikia save statyti prieš save į akistatą.
Laikas ėjo ir praėjo, o iš auksinio paauglystės laikotarpio man liko tik keliolika sąsiuvinių, kurie renka dulkes po stalu ir niekaip neišsipildę tikslai ir svajonės, kuriuos sudėjau į tą pačią dėžę kaip ir tuos sąsiuvinius - tegul renka dulkes. Kartais smagu ištraukti lauk ir pavartyti, tyliai pagedėti.
Naiviai žaidžiau menininkę, o dabar, kai jau viskas byra, liūdžiu, lyg kažkas iš manęs mėgstamiausią žaislą būtų atėmęs. Iš dalies taip ir yra.
Aš negalvojau ir nežinojau, kad labiausiai bijau suaugti. Ir suvokti.

6 komentarai:

  1. atrodo, pavargai. nenuvertink savęs. laikas kūrybos iš kūrėjo neatims:))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. galbūt šiek tiek, laukiu vasaros, kada galėsiu nors kiek atsipūsti. tikiuosi, jog niekas neatims iš manęs tų žodžių, kuriuos dar noriu pasakyti. ačiū tau!

      Panaikinti
  2. Dieve, kaip tai artima... Bet nieko čia nepakeisi, galbūt tereikia stengtis labiau ieškoti savęs, atrasti naujus dalykus arba iš naujo išbandyti tuos, kurių seniau nemėgai, negalėjai pakęst?..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. atrodo, jog gyvenimas - tai nuolatinės savęs paieškos, taip? tik aš negaliu jau suskaičiuoti kiek visokių "aš" jau esu atradusi. jau net nežinau, kuris yra tikrasis. o gal dar net neradau...
      dėkoju, jog skaitai ir relate'ini!

      Panaikinti
  3. AAš su panašiu dalyku esu susidurusi, mano dalykai turi paaiškinimą, tą etiketę kuriosman reikėjo - depresiją. Kartais taip atsitinka, kad iškyla asmenybės krizės ir tu turi stoti pats vienas prieš nesibaigenčias kančias. Aš turiu vaistą. Tikrai. O vaistas toks paprastas, bet kartu ir labai sunkiai pakeliamas. Kalbėk, kalbėk per žodžius kuriuos ankščiau naudojai, arba kalbėk garsiai žmonėms kaip jautiesi. Kai sužinojau, kadvisą gyvenimą manyje esantis žvėris esu aš pati, kai sužinojau, kad sergu pagalvojau "O kas toliau?". Tol kol aš bandžiau atsakyti pati sau,velnias viduje su kuriuo kovoju jau devynioliką metų man mėtė granatas jis sakė "Tavęs daugiau niekas nepriims, vikas ką turėjai, viskas kas tau kėlė šypseną išnyks,nebeturėsi draugų, nebeturėsi kūrybos, pamiršk apie planus, nes tau duota gyvent ne ilgiau nei mėnesis, pati žinai,kad be tavęs bus geriau, tu tikra bėda". O čia nežiauriausi žodžiai kuriuos esugirdėjus iš pačios savęs. Bet aš atsistojau ir ėjau, dariau tai kas bent truputėlį suteikia džiaugsmo. O tikslas toks - sakyk garsiai visiems savo problemas, nes žmonės keičiasi.
    O tu esi feniksas, dabar degi, bet žinau, kad pakilsi su dar gražesnėm plunksnom neiankščiau, stiprybės!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. aš gyvenu dėl tokių žmonių kaip tu ir tokių ilgų, nuoširdžių jų komentarų, kurie įkvepia mane. aš bijau tokios etiketės ir bijau išprotėti. kalbėti aš galiu, bet ne visada. kartais tiesiog nėra jėgų ieškoti tinkamų žodžių, kuriais galėčiau savo būsenas apibūdinti. guodžiuosi tuo, jog visada galiu ateiti čia ir išpilti viską, kas negerai, nes jūs, po įrašais, visada suprantat ir visada suvokiat, jog tai jums patiems artima. tuo ir džiaugiuosi, jog ne man vienai taip.
      dalykai, kuriuos vidiniai velniai sako mums yra baisiausi, nes jie taip gerai pažįsta mus ir moka skaudinti. man irgi kartais jie kalba. tik laikui bėgant išmokau jų negirdėti. šį kartą jau jie rėkt pradėjo. reikės ir man rėkti atgal.
      nuoširdžiai tau ačiū, jog pasipasakoji ir ypač ačiū už tą paskutinį sakinį - įkvepi! stiprybės ir sėkmės tau! ♥

      Panaikinti