sekmadienis, balandžio 28, 2019

Rašydama kursinį, žiūriu filmus.

Kaip ir praeitais metais, taip ir šiais teks rašyti kursinį darbą. Ir šį kartą apie poeziją. Susirasti du poetus ir juos nagrinėti, knaisiotis, narstyti jų kūrybą, lyginti ir ieškoti kažkokių derančių kartu bruožų ir taip toliau ir panašiai. Prieš metus, tiesiog sėdau ir per porą savaičių parašiau vidutinio lygio kursinį apie vieną Selindžerio apsakymą, šiais metais norisi kažkaip labiau pasinerti į kitų kūrybą ir ją suvokti, gilintis iki negalėjimo ir galiausiai bent kiek save sudominti tuo, ką reikės parašyti ir gauti pažymį. Netikėtai sugalvojau, jog rašysiu ir lyginsiu dvi poetes: Emily Dickinson ir Sylvia Plath. Apie pastarąją vakar pažiūrėjau filmą, kad geriau sektųsi gilintis ir suvokti jos kūrybą. Šiandien pagavau save mąstančią apie tai, ką vakar mačiau. Nežinau, kodėl mane taip sukrėtė ir supurtė; galbūt viena iš priežasčių, nes pati panašiai jaučiuosi arba galbūt dėl to, jog naktimis visos emocijos stipresnės. Faktas, kad dabar į savo rašto darbą ir Plath poeziją žiūrėsiu visiškai kitaip. 
2003 metų biografinis filmas, kuris vadinasi "Sylvia", pasakoja apie romaną tarp dviejų poetų, Ted Hughes ir Sylvia Plath, centre, žinoma, išlaikant poetę ir jos gyvenimą. Iš tiesų, kažko daugiau nelabai ir pasakysi, reikia tiesiog žiūrėti ir jausti(s). Aš jaučiausi beveik taip pat kaip ji - nuolat besistengianti, nesvarbu ar rašyti, ar tiesiog gyventi, tačiau visada užgožiama kito ir gyvenanti šešėlyje, bandanti iš jo ištrūkti, tačiau per sunku, atrodo, kad ta tamsa neturi pabaigos. Matai dviejų poetų tarpusavio santykius, aistrą, išdavystes, pavydą, beprotybę ir supranti, jog būti poetu ar šiaip kūrėju yra labiau bausmė, nei dovana. Ypač, kai tau rinkoje nėra vietos, kai tavo poezija nėra tokia, kokios tikisi ir niekaip nesugeba išpopuliarėti. O rašyti vis vien norisi ir reikia. Šis filmas man buvo artimas kaip žmogui, gyvenančiam šešėliuose ir kaip kūrėjai, kuri yra visiškai pasimetusi. Dar kartą įsitikinau, jog kurti galima tik iš tvirtų ir solidžių emocijų, tik atsikračius kažko ir tik po kažkokio lūžio. Tik reikia būti atsargiai, kad ir pati nesulūžtum. Ši drama ir turbūt pats Plath gyvenimas įkvepia būti liūdnai, bet švelniai liūdnai, melancholiškai ir tiesiog tyliai galvojančiai kamputy. Nes visi kūrėjai dažniausiai būna liūdni. Ir dauguma genialių protų neatlaiko šito pasaulio. Genialumas slypi trapiame žmoguje? Gal. Žinoma, jos poezija išpopuliarėjo, ji tapo viena įtakingiausių to meto poečių, bet ar ne per vėlai tai nutiko? Nors kita vertus tai suteikia ir šiek tiek vilties, jog kada nors po mano mirties mano sąsiuvinius kas nors ras ir galbūt išleis ir, va, pagaliau ir mano pavardė bus knygynų lentynose. Bet aš nemanau, jog to norėčiau. Nemanau, jog norėčiau savo pavardę apskritai matyti tose lentynose, tik ne šiais laikais. 
Man patiko parinkti veidai ir kaip jie perteikė visą Plath ir Hughes istoriją, man patiko matyti visą kūrybos procesą ir tas kančias, kurias pati puikiai pažįstu, man patiko matyti aiškiai perteikiamą įkvėpimą ir man patiko tiesiog žiūrėti šį filmą. Patiko spalvos, muzika, visi tie paslaptingi, juodi ir gilūs žodžiai, kuriais kalbėjosi veikėjai ir patiko suvokti dalykus, kurių dar nebuvau suvokusi. Turbūt geresnio būdo įkvėpti save kursiniam darbui ir negalima būtų rasti. Sylvia Plath tapo viena iš tų asmenybių, kuriomis žaviuosi ir slapčia noriu supanašėti. 
Ir man turbūt reikia pradėti žiūrėti daugiau filmų apie poetus ir rašytojus.  

8 komentarai: