penktadienis, gegužės 17, 2019

Juodas miegas.

Per tamsą lekiantis troleibusas lengvai sūpavosi ir aš sėdėdama pačiame gale, priglaudusi galvą prie stiklo, švelniai snaudžiau. Buvo likusios vos kelios stotelės. Tuščias troleibusas kaukdamas skrodė senamiesčio gatves, o mano smegenis skrodė už skalpelį aštresnės mintys. Pramerkusi akis, pamačiau pro mane plaukiantį užrašą „Stotis“. Paskutinė stotelė. 
Išlipusi iš troleibuso, mačiau dirbtines šviesas supančias viską, ką tik kėsinosi pasiglemžti tamsa, jaučiau šaltą vėją, žnaibantį skruostus ir girdėjau nesustojančių autobusų bei troleibusų ūžesį aplink. Susiėmusi rankomis galvą atsisėdau ant suoliuko toje pačioje stotelėje, kurioje ir išlipau. Akyse kaupėsi pykčio ir nevilties ašaros. Norėjau gailėtis savęs, bet neturėjau tam jėgų. Kankinio poza prasėdėjusi bent penkias minutes, staiga per užkritusius ant akių plaukus pamačiau, jog prieš mane stovi pora baltais sportbačiais apautų kojų. Lėtai pakėliau galvą ir pamačiau žmogystą, kuris laikė man ištiesęs cigaretę. 
- Imk, - tarė dusliu balsu. 
- Aš nerūkau. 
- Matosi. Bet taip pat matosi, jog tau ir reikia. 
Mano ranka pakilo ir ištraukė cigaretę iš nepažįstamojo pirštų. 
- Dėkui. 
- Nėr už ką. 
- Tu čia taip gelbsti žmones? Dalindamas cigaretes? 
- Kaip ir jo. Matyt, kam labai reikia to romantizuojamo cigaretės dūmo, kuris tipo nuramina. 
Sukiojau cigaretę tarp pirštų. 
- Gal pridegti? 
- Jei nesunku. 
Pridegė man ir sau. Abu rūkėm. 
- Kur važiuosi? – staiga paklausė. 
- Nežinau. Ketinau namo, bet dabar nežinau. 
- O kur namai? 
Gūžtelėjau pečiais. 
- Kodėl kai žmonės neturi kur eiti, jie dažniausiai atsiduria stotyje? Turbūt galvoja, jog čia yra kažkoks slaptas portalas, į kurį įžengus, atsidursi būtent toje vietoje, kurioje slapta trokšti būti, tik nedrįsti garsiai pasakyti arba neturi konkretaus vaizdinio savo smegenyse. 
Atsisukau į žmogystą. 
- O ką tu čia veiki? 
- Dalinu cigaretes žliumbiantiems. 
- Dėkui. 
Bevardė žmogysta atsistojo. 
- Varom? 
- Kur? 
- Autobusai jau nevažiuoja, jeigu ką. Kaip ir lieki įstrigusi čia. 
- Grįšiu iš ten, iš kur atvažiavau. 
- Nori ten? 
- Neprovokuok. 
Užgesinau cigaretę ir įmečiau šiukšlinėn. 
- Neprapulsiu. Dėkui už cigaretę, - tariau. 
- Tau reikia naktinio pokalbio. 
- Ko tokio? 
- Naktinio pokalbio. Čia kai visus vargus išpasakoji atsitiktiniam praeiviui. 
Aš visiškai nesupratau to žmogaus. 
- Kalbi lyg rūkytum ne vien tik cigaretes. 
- Rūkau tik siurrealizmą. 
- Matosi, jog atitrūkęs nuo realybės. 
- Tu irgi. 
- Šitas pokalbis beprasmis. 
- Kaip ir tavo kelionės tikslas. 
- Gana. 
Pasiėmiau kuprinę ir ketinau eiti į kitą gatvės pusę. Galbūt grįžti. 
- Palauk, - nežinau, kodėl paklusau tam balsui. 
Sustojau. Baltų sportbačių žingsniai artėjo prie manęs. 
- Jeigu grįši atgal, užmigsi juodu miegu. 
- Ką? – mane trikdė visi tie keisti pasisakymai. 
- Kai sielos užliejamos neaiškiu skausmu, žmonės užmiega juodu miegu. Nes viskas išsilieja pasąmonėje. 
- Kas viskas? 
- Skausmas. 
- Aš visiškai nesuprantu, ką tu man nori pasakyti. 
- Siūlau išsigelbėjimą. Nuo kitų ir savęs. 
- Nereikia, ačiū. 
Įšokau į paskutinį autobusą, vežantį atgal. Šimtus kartų pergalvojau dalykus, kuriuos išgirdau iš nepažįstamos žmogystos stotyje. 
Įžengusi į tą patį, atsibodusį butą suvokiau, jog manęs niekas ir nepasigedo. Miegojo. 
Tyliai įslinkau šalia nemylimo ir nemylinčio žmogaus, su kuriuo tais pačiais patalais dalinuosi jau kelis metus. 
Atmerktas akis uždengiau delnais ir panirau į juodą miegą. 
Nežinau ar dar kada nors prabusiu.

2 komentarai:

  1. Wow. Stipru. Ačiū, iš visos širdies, kad daliniesi mintimis. Tikiu, kad vieną dieną Tavo vardą regėsiu knygų lentynose. "you have to go through pain, to write something incredible"

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. nuoširdžiai dėkoju, kad skaitai! ir tiki, jog kada nors matysi mano kūrybą fiziniame pavidale. ♥

      Panaikinti