šeštadienis, birželio 22, 2019

Bet šiaip viskas gerai.

Palikau kompiuterį namuose, pasiėmiau kelias knygas, sąsiuvinį bei susirinkau netvarkingas savo mintis ir išbildėjau atgal į sostinę, į mūsų su T. vieno kambario butą. Tikslas buvo apsivalyti mintis ir tikslus, nes baigėsi. Kursiniai, egzaminai ir paskaitos. Nuo pirmadienio man kaip ir jau atostogos, dabar liko tik nerimas dėl keleto rezultatų, bet šiaip jau viskas. Dabar mano tikslai ir mintys bus šiek tiek egoistiški. Yra, tiksliau susigalvojau, dalykų, kuriuos norisi daryti dėl savęs. Po trečio kurso jaučiuosi išsekusi ir šiek tiek sutrikusi, nes tokiu pat metu, lygiai po metų, viskas bus baigta ir dabar laikas tapo vienu iš bjaurybių. Gedžiu to, kas praėjo, bijau, kas dar tik bus, ir pamiršau gyventi dabartyje. Man reikia grįžti į savo kūrybinį ritmą, man reikia vėl pradėti skaityti tai, ką noriu, o ne tai, ką reikia (nes atostogos!), man reikia pasiilsėti. Nes ketvirtas lygis pats sunkiausias. Ir aš švelniai jo bijau, tada užsimirštu ir po to vėl prisimenu. Bjaurus jausmas. Lindėjau savaitę urve, kad išsivalyčiau.
Bet šiaip viskas gerai. Per pirmą atostogų savaitę perskaičiau tris geras knygas, prirašiau kelis puslapius pasenusių minčių, susidėliojau planus ir pradėjau kelti sau iššūkius. Tik vis dar nepavyksta suvokti, jog vėl praėjo mokslo metai ir dabar porą mėnesių galiu skirti vien tik sau - atrodo, jog kažkoks netikėtas įvykis susijęs su mokslais užklups mane iš pasalų ir paaiškės, jog tik apgaudinėjau save dėl atostogų. Protas savaime išlieka budrus ir nepriima to fakto, kad atostogos. Bandau rašytis planus ir darbus konkrečiai dienai, kad nepasimesčiau laike ir nė viena valanda vasaros nebūtų veltui, tik kažkaip sunku. Sunku prikelti tas mintis, kurios kaip musės zvimbdavo aplink galvą mokantis egzaminams, rašant rašto darbus ir kitus dalykus. Kai tik padėjau paskutinį tašką paskutiniam darbe, viskas dingo. Todėl bandau kurti naują ritmą, nes tikriausiai tik įpročiai padės sugrįžti kūrybai. Jeigu kiekvieną dieną rašysiu, kažkas vis tiek prasilauš ir pasilies. Tik dar nežinau kas. 
Bet šiaip viskas gerai. Vakar su T. išėjom naktį pasivaikščioti po Vilniaus gatves ir man labai patiko kaip naktis viską sutvarkė. Grįžus šaltu vandeniu ploviau tą šiltą ir lipnų vasaros orą nuo savęs, galvoje ūžė troleibusai ir autobusai, namo į parkus važiuojantys ir jaučiau kaip mano smegenys atsipalaiduoja. Noriu viską sudėti į kūrybą, viską užrašyti ir viską papasakoti. Kiekvieną gerą ar blogą savo gyvenimo minutę ir rodyti visiems, koks įdomus tas gyvenimas. Nors dar kol kas mano mintys tūno po kažkokia vitrina, negaliu prie jų prisiliesti, ir kartais pametu realybės jausmą, nes nesugebu sau įrodyti, jog tikrai esu, man viskas gerai. Po truputį laisvėjus ir nusiraminu. Ateitis ateis savo laiku ir tada sugalvosiu, ką su ja daryti. Dabar norisi gyventi ir siurbti kiekvieną minutę, verčiant ją kažkuo. O rytoj, tiksliau jau šiandien, manęs laukia susitikimas su giminėmis, kurių tikriausiai dar nesu mačiusi, o jei ir esu, atmintis iškraipė jų veidus ir priskyrė kažkokių kitokių fizionomijos bruožų. Apsimesiu, jog esu menininkė, rašytoja ir skaitytoja - fake it, till you make it. Tai bus šūkis šiai vasarai. Galbūt. Pradžiai būtų gerai, kad bent mintis susidėliočiau.

4 komentarai:

  1. Labai gerai! Jau senai neskaičiau tavo raštų ar aplamai buvau čia užsukus, bet dabar tai lyg ir vėl taip lengvai įsukai, ačiū :)

    AtsakytiPanaikinti