Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Rugpjūčio, 2019

Išbirusi.

Vaizdas
Netvarkingos mano mintys prišaukia bjaurius sapnus, apie kuriuos visą dieną pragalvoji. Du pirmus mokslo metų mėnesius mažame butukyje, kurį dalinomės su T. karaliausiu viena, taip aplinkybės susiklostė, todėl šiąnakt į mano skylėtą pasąmonę įslinko sapnas ir atsinešė neskanų jausmą, su kuriuo ryte ir nubudau. Sapnavau savo pačios depresiją, savo pačios ašaras ir savo pačios širdgėlą. Viską ką jaučiau likusi viena tame bute, tiesiog sėdėjau ant grindų ir sriūbavau; tik jausmai užplūdę miegančią pasąmonę žiebė man taip, jog ryte dar ilgai lovoje varčiausi bandydama atsigauti. Supratau, jog labiausiai toje vienatvėje reikia bijoti savęs, kontroliuoti neklaužadas mintis ir apsiversti darbais ir buitimi, jog nebūtų laiko jaustis vienišai. Pro mano pasąmonės skyles išbirau aš pati, žinodama, jog savęs dar taip gerai nepažinau, ypač dabar, kai viskas viduje makaluoja ir tabaluoja. Būti vienai tame bute, kuriame tyla spengia garsiau nei mano pačios mintys, ir rasti kuo užpildyti tą tuštumą -

Palyginimui, apie laiką ir supratau.

Vaizdas
Žinot, rugpjūtis man primena vakarėlio pabaigą, kai žemė nuklota traškučių trupiniais, vienkartinėmis stiklinėmis, prilaistyta kolos ar alaus, šen bei ten mėtosi po vienišą skardinę ar butelį, visi jau apsnūdę, sutingę, bet dar nenori grįžti namo, todėl tiesiog sėdi ir mėgaujasi ta jaukia, tingia tyla. Už lango tiršta tamsa teka stiklu, aplink akių obuolius veliasi nuovargio migla, tačiau niekas nenori, kad vakaras, toks geras, jaukus tarp gerų draugų, baigtųsi ir ateitų kita diena. Tas pats ir su rugpjūčiu: mėgaujiesi paskutiniais šiltais vakarais, kol vanduo dar drungnas, braidai ežeruose, aplankai dar neaplankytus - ir žmones, ir vietas. Po to tiesiog sėdi ir permąstai visas savo vasaros dienas. Gailėtis jau nebeapsimoka. Jau praėjo. Pusvalandis iki kol visi išsiskirstys - va toks mano rugpjūtis. Visi dar sėdi, tačiau tuoj jau kils ir judės namo. Pora savaičių ir aš pati jau kilsiu ir judėsiu į sostinę mokytis. Viskas baigiasi, bet dar bandai negalvoti apie tai, jog baigiasi ir džia

Troleibusas, siaubas ir gėlės.

Vaizdas
Senas troleibusas dardėjo senamiesčiu. Tarsi sena skardinė barškėdamas ir kretėdamas bandė pasiekti paskutinę stotelę. Jame sėdėjo pora žmonių, pačiame gale, viduryje. Už troleibuso važiuojantis taksi matė, kaip komiškai kretėjo keleivių galvos ir siūbavo kūnai nuo duobėtų ir nelygių senamiesčio gatvių. Vieninteliai du keleiviai tylėdami žiūrėjo prieš save. Troleibuso ūžesys tarsi buvo užhipnotizavęs. Staiga viena troleibuso viduje deganti lempa pradėjo kraupiai mirksėti. Abu sužiuro į ją. - Galbūt dabar mes sustosim ir vairuotojas, išėjęs iš savo kabinos, mus paskers. - Ir suės mūsų pragertas kepenis. - Bet mes beveik negeriam. - Troleibuso vairuotojai irgi beveik neskerdžia žmonių. - Beveik? - Reikia palikti vietos išimtims. Abu nutilo. - Siaubingiau būtų ne mirti, o tai, jog tavo suniokotą, išmėsinėtą, išdarinėtą kūną rastų kiti. - Fui. - Tikrai taip. Troleibusas nepakenčiamai kratėsi per duobes. Senos sėdynės, ant kurių sėdėjo vieninteliai du keleiviai, nemalo

Rašyti sau ar rašyti kitiems?

Vaizdas
Jeigu atvirai, tai aš šio klausimo vis klausinėju savęs nuo paskutinio įrašo, tai yra, nuo liepos pradžios. O jau rugpjūtis. Pakankamai keista atsidaryti įrašo langą po tokio ilgo laiko ir bandyti kažką išspausti, tik šį kartą spausiu iš savęs atsakymą į šitą klausimą, nes kaip gi kitaip, jei ne savo senais gerais (?) pamėgtais samprotavimais viešai ir raštu, kol pelenais apsitraukęs dangus kibirais pila vandenį už lango. Slankioju savo tinklaraščiu aukštyn žemyn ir niekaip nesugalvoju; jaučiu tik kažkokią spaudžiančią nostalgiją, didžioji dalis žmonių, kurių tinklaraščius skaitydavau aš ir kurie skaitydavo manąjį - dingę. Vienas po kito nyksta blog'ai, o ką aš? Pradėjau rašyti jubiliejinį, dvidešimtą sąsiuvinį. Juose dažniausiai ir vyksta rašymas sau - ten nugula viskas, kas tik rangosi, spurda ir laksto mano galvoje. Mažos nuotrupos, kurios kartais pasitarnauja ir galbūt netgi būna perskaitytos kitų. Bet tik nuotrupos. Pradėjus rašinėti į savo sąsiuvinius, atkakliai kartojau,