Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Rugsėjo, 2019

Apie rutiną ir kūrybingumą.

Vaizdas
Šiandien ta nuotaika, kai klausau Arctic Monkeys ir niekur nelendu iš namų. Na, nebent bandelių ir mineralinio nusipirkt, išnešt šiukšles ir pažiūrėt į dar truputį žalsvas medžių viršūnes, kurios tuoj nebus nei žalios, nei dengsis savo lapų vainikais. Rugsėjis kaip spragtelėjimas pirštais - jau nebėra. Šiandien pusryčiams kepiau kiaušinienę ir basomis kojomis jaučiau, kokios šaltos kambario grindys. Šiandien darau kūrybinio rašymo namų darbus ir galvoju apie savo kūrybiškumą, kuris visada buvo atviras klausimas mano galvoje.  Šiandien bandysiu prisiversti save toliau skaityti tą romaną anglų literatūros seminarui ir žiūrėsiu filmą apie Džoisą, kimšdama saujomis sūrius popkornus. Tas laikas, kai sėdi visiškai viena - toks siurrealus. Aš negaliu sau įrodyti, jog tikrai dabar čia esu ir nėra nieko aplink, kas galėtų patvirtinti mano buvimą. Ir tai erzina. Įsižnybti, jog patikrinčiau realybę, jau nepadeda, nes kartais man ir sapnuose skauda. Bet taip pat man norisi ir mėgautis šituo laiku

Pabusk.

Vaizdas
Jau visą savaitę mano miegas sunkus, lipnus ir šlykštus. Įkrentu į jį kaip į dervos statinę. Išėjau pasivaikščioti po parkelį, esantį netoli mano buto. Oras buvo bjaurus – šykščiai lynojo, pūtė kiaurai košiantis vėjas, dangumi plaukė purve išvolioti debesys. Stabtelėjau prie didžiulio ąžuolo, kurio viršūnėje kaip žvalgai tupėjo trys varnos. Užverčiau galvą ir tiesiog vėpsojau į paukščius. Staiga varnos pakilo ir šovė žemyn – tiesiai į mane. Apstulbusiu žvilgsniu ir suakmenėjusiu kūnu stebėjau paukščius greitai ir grėsmingai artėjančius manęs link. Aštrūs jų nagai susmigo man į veidą, o snapai puolė kapoti akis. Negalėjau pajudėti, negalėjau pakelti rankų, jų nubaidyti, bent truputį prisidengti veidą. Jaučiau kaip lupa lauk mano akis, drasko veidą, jaučiau savo karštą kraują tekantį srovėmis ir kapsintį ant pilkų plytelių. Mane užliejo visiška tamsa. Ūmai pasijaučiau beformė būtybė. Nebesigirdėjo įkyraus vėjo, siūbuojančio šakas, varnų karksėjimo, lesant mano akis ir lašančio ant

Vasaros spektaklis baigtas.

Vaizdas
Šiandien jau kulniavau per lietų į paskaitas (tiksliau - paskaitą) ir žiūrėjau į vis didėjančias dėmes ant medžių lapų, kai kurie jau voliojosi po mano kojomis. Bet vasaros spektaklis man tęsėsi iki pat tos sekundės, kai įžengiau į filologijos fakultetą. Va, tada tai tikrai pajutau ir pabaigą, ir pabaigos pradžią. Ketvirtas kursas būtent toks. Spektaklis geras buvo, žiūrėčiau ir patirčiau dar kartą. Ypač dabar, kai sėdžiu savo urve Vilniuje. Ant vienos iš tų tapetuotų sienų leisčiau ir leisčiau tuos momentus, kurie labiausiai įsiminė ir patiko. Atrodo, kad tos vasaros net nebuvo, kartojau sau, eidama į universitetą, sėdėdama paskaitoje, važiuodama troleibusu namo. Bet ji tikrai buvo, aš turiu įrodymų. Jų daug, bet keli vis dėlto yra ryškiausi. Mano vasara prasidėjo, kai išlėkiau iš paskutinio egzo, kai kepino apie keturiasdešimt, džiūstančia gerkle, svaigstančia galva ir šlapia nugara. Birželis tiesiog dingo, Joninės, keletas vakarų prie ežero, karštos popietės su knyga rankoje ir led