trečiadienis, rugsėjo 25, 2019

Apie rutiną ir kūrybingumą.

Šiandien ta nuotaika, kai klausau Arctic Monkeys ir niekur nelendu iš namų. Na, nebent bandelių ir mineralinio nusipirkt, išnešt šiukšles ir pažiūrėt į dar truputį žalsvas medžių viršūnes, kurios tuoj nebus nei žalios, nei dengsis savo lapų vainikais. Rugsėjis kaip spragtelėjimas pirštais - jau nebėra. Šiandien pusryčiams kepiau kiaušinienę ir basomis kojomis jaučiau, kokios šaltos kambario grindys. Šiandien darau kūrybinio rašymo namų darbus ir galvoju apie savo kūrybiškumą, kuris visada buvo atviras klausimas mano galvoje.  Šiandien bandysiu prisiversti save toliau skaityti tą romaną anglų literatūros seminarui ir žiūrėsiu filmą apie Džoisą, kimšdama saujomis sūrius popkornus. Tas laikas, kai sėdi visiškai viena - toks siurrealus. Aš negaliu sau įrodyti, jog tikrai dabar čia esu ir nėra nieko aplink, kas galėtų patvirtinti mano buvimą. Ir tai erzina. Įsižnybti, jog patikrinčiau realybę, jau nepadeda, nes kartais man ir sapnuose skauda. Bet taip pat man norisi ir mėgautis šituo laiku su savimi, net jeigu sau šiek tiek per tas savaites ir atsibodau ir net jeigu tas laikas toks išskydęs ir lašantis, keistas, toks, kokio niekaip nesuprasi.
Aš susikūriau savo rutiną, kuria apgaubiau save kaip kokiu rūbu. Ir kol kiti keikia, jog jiems nuobodu ir nepatinka taip vienodai štampuojamos dienos, aš suvokiu, jog mano rutina verčia mane ieškoti detalių, kurios kiekvieną dieną būna skirtingos - galbūt tie veiksmai, kuriuos aš darau kiekvieną dieną ir tie patys, eiti į universitetą, grįžti iš universiteto, pavalgyti, daryti namų darbus, eiti miegoti, bet aplinkybės, kurios juos gaubia būna vis kitokios - net oras kiekvieną dieną būna ne toks pats. Taigi, kai sava rutina atsibosta sustoji ir apsidairęs pamatai, jog jos aplink tave net nėra. Mėgaujuosi tuo. Nes tie skirtingi momentai mano dienose tokie nenuspėjami, nešantys su savimi mažus lašelius įkvėpimo ir kūrybingumo, kurie būna tokie koncentruoti, jog užtenka tik paragauti. Nusipurtai, kokie jie aštrūs, saldūs, kartūs ar sūrūs būna, ir tada pildai puslapius sąsiuviniuose naktimis. Gyvenimas neskęsta rutinoje, kai pradedi ja mėgautis.
Kūrybinis rašymas yra dalykas, dėl kurio labiausiai excited jaučiausi mokslo metų pradžioje (turbūt net nereikia sakyti ar aiškinti kodėl) ir per pačia pirmą paskaitą, prieš kelias savaites, mūsų klausė, kada mes jaučiamės labiausi kūrybingi. Vakar sugalvojau. Kai varčiau savo senus sąsiuvinius ir akys kliuvo už tokių sakinių, kurie vertė stebėtis struktūra ir parinktais žodžiais, vaizdiniais, kurie sukildavo mintyse, tada supratau, jog kūrybinga jaučiuosi tada, kai didžiuojuosi tuo, ką parašiau. O didžiuotis savimi reikia, ypač jeigu tų sąsiuvinių ir tų sakinių niekas niekad taip ir nepamatys. Esu aršiausia savo pačios kritikė ir kai ta kritikė būna gerąja prasme nustebinta - tai daug reiškia.

6 komentarai:

  1. Wow kaip įdomiai viską parašei. Net nepastebėjau kaip priėjau galą ir atrodo, kad tiesiog nuo pačių pirmų sakinių supratau tave

    AtsakytiPanaikinti
  2. O, taip! Gerai tave suprantu rutinos klausimu; pati turėjau ištisą pusmetį be paskaitų, universiteto, darbo ar kitų (ne)nuobodžių dėsningai pasikartojančių dalykų ir, žinoma, šiokių tokių atsakomybių pasiilgau. Pasiilgau būtent "iš kitur" primestos rutinos, nes savąją gebu susikurti ir pati, bet toji iš šalies labiau įpareigoja, prideda šiek tiek kitokį poskonį.

    Žmonėms patinka pasikartojantys dalykai, dėsningumai; taip veikia mūsų smegenys - nuostabu, kaip jos nuolat prisitaiko mėgti rutiną, o taip pat ir jos pakitimus metų bėgyje.

    Itin surezonavo ir pastebėjimas apie kūrybingumo jauseną. O, taip!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. taip taip taip! aš irgi kartais atsakomybių pamirštu, nes jos verčia gyventi kažkaip kitaip...
      ačiū tau už komentarą! ♥♥♥

      Panaikinti
  3. Oi, kaip gražiai parašyta. Dar ir dėl to smagu, kad taip suprantama ir artima. :))

    AtsakytiPanaikinti