ketvirtadienis, gruodžio 05, 2019

Staugia mano galva.

Aš kiekvieną rytą ar popietę, dardėdama troleibusu į universitetą, klausau ba. dainų, kuriomis bandau nuteikti, įkvėpti ar motyvuoti save gyventi ir įveikti dar vieną dieną, nes dabar tos grupės tekstai ir muzika limpa prie sielos kaip irisai prie krūminių dantų. Nežinau, kas nutiko, bet pastaruoju metu mano egzistencija prarado skonį ir tapo tik prastumiamu laiku. Pamiršau kaip vėl mėgautis savo buvimu ir savimi. Viskas pasidarė atgrasu, nusibodo, nebenoriu, nebematau prasmės. Ir tokia pavargusi jaučiuosi, regis, nuo visko ir visų; savaitgaliai tapo maži ir vos įžiūrimi - vos grįžti namo, jau iškart turi vėl krautis daiktus ir lėkt atgal į sostinę. Vakar ryte, kramtydama Belvitos pusrytainį, sakiau T., jog labai noriu sustoti. Paspausti mygtuką ar patraukti svirtį, kad viskas viskas aplink mane sustotų ir aš galėčiau atsigauti ir susitvarkyti savo vidų, nes nuo dalykų, kurie vyksta gyvenime mano galva staugia kiekvieną dieną. Ar nuovargis, ar saulės trūkumas čia, nežinau. O ir kalėdinė nuotaika visiškai neranda kelio į mano užgrūstas mintis. Arba tiesiog ten netelpa. Kiekvieną dieną atsiranda kažkoks mažas ir bjaurus nutikimas, kuris kaip rakštis giliai įstrigusi piršte - erzina ir dirgina visą likusią dieną.
Aš nieko neberašau. Nieko. Sąsiuvinį tampausi su savimi, bet net neatsiverčiu. Tik kartais, kai sąžinė užstaugia tada pakeverzoju kelias eilutes. Bet vakar prieš pat užmiegant prirašiau kelis puslapius savo dabartinės būsenos ir po truputį pradedu matyti, kas čia vyksta galvoje. Anksčiau didžiąją dalį susikaupusių emocijų išrašydavau lauk savaitgaliais, naktimis, tačiau dabar, vos vidurnakčio sulaukus, akys užsimerkia ir protas išsijungia. Aš tokia pavargusi, bet dar iš paskutiniųjų velku pati save per dienas. Tačiau bent skaitau, mokausi kažką. Tik erzina, jog visiškai išdžiūvo kūrybingumas mano galvoje. Vieninteliai dalykai, kuriuos dabar sukūriau, yra pora eilėraščių ir apsakymo fragmentas kūrybinio rašymo paskaitai. Ir viskas. Žinau, jog visiems tokie periodai pasitaiko ir jie praeina, tik man jau atsibodo laukti. Paskaitos ir namų darbai vargina, bet nesuprantu, kodėl dingo tas gebėjimas kūryboje atsigauti. Kūryba tarsi prisijungė prie varginančių dalykų. Bet vos tik suvoksiu, kas čia per nekūrybinis laikotarpis ir kaip jį įveikti, aš užsidarysiu su sąsiuviniu dviems dienoms ir visą jį prirašysiu. Pamatysit.
Vis dėlto, šiandien savimi didžiuojuosi, jog sugebėjau laisvą dieną praleisti daug produktyviau nei tikimasi iš laisvos dienos. Net šiek tiek pradedu jausti savo buvimo skonį - toks švelnus ir saldus. Galbūt vos tik išeisiu iš paskutinės paskaitos šiais metais, pasipuošiu Kalėdų eglutę, nupirksiu visas dovanas artimiems žmonėms ir trumpam stabtelsiu per atostogas, vėl surasiu spintelėje prieskonių, kuriais galėčiau nors truputį paskaninti savo buvimą.
Šiandien pilka pilka, o dabar jau juoda už lango. Vakare su T. lėksim prie eglutės, bandysiu ieškot Kalėdinio įkvėpimo po ja.
Dovanoms iš visų pradėjau prašyti vitaminų ir kojinių.

6 komentarai:

  1. Tikrai visiem pasitaiko tokių dalykų, tik labai gaila, kad nustojai rašyti, kaip skaitytoja, buvau pasiilgusi tavo tokių tekstų. Įsivaizduoju, kad visko tiek daug susikaupė, kad net išrašyti sunku ir nėra noro.
    Tikiuosi, kad pasipuošei eglutę!

    AtsakytiPanaikinti
  2. pazistami, deja, jausmai. kai nedziugina niekas ir nebenori nieko. gerai, kad nesu tokia drasi ir mintys lieka mintim. nes jauciu jau buciau ir mokslus metus, ir drauga, ir gal net nebesulaukus 2020 🙂 bet kazkaip persikrauni zmogus. ismeta saugiklius, vel isidedi ir varai iki kito. tai tikra.


    tikiuos, kad ir tu jau persikrovei❤️

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. aha, vieninteliai kartai, kai gerai, jog pritrūksta drąsos. :))) labai pritariu tavo palyginimui su saugikliais - tikrai taip, varai, perdegi, toliau varai.
      dėkoju tau! ♥

      Panaikinti
  3. ohh, kaip žmogiška yra taip išlėkt iš orbitos paskrajoti paliekant savo daleles visur kitur, bet tik ne savyje.. 😶 Tikiuosi, kad viskas stojo į savas vietas ir dabar yra geriau... Kai man būna sunku ir aš pradedu skrajoti... Stengiuosi sustot, atsikvėpt ir pasakyt sau, jog visada taip nebus ir rytojus atneš didesnį džiaugsmą. 🙏

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. laikas kartais tuo ir gerai yra, kad jis eina, o ne stovi vietoje. aš taip pat mėgstu save guosti, jog rytoj kita, geresnė, diena. ;)
      ačiū, kad pasidalinai! ♥

      Panaikinti