Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Balandžio, 2020

Vaizdelis.

Vaizdas
Niekaip nesisekė užmigti, todėl po antklode palindusi rašiau žinutę, klausiančią ar nemiega. Ne. Klausiu ar nenori susitikti. Jis nori. Niekuomet neatsisako. Viską matanti, gelsva, išsprogusi mėnulio akis, spoksojo į mano šešėlį, kuris slinko kartu su manimi. Naktis buvo šviesi kaip mano patalai, kuriuose varčiausi ir niekaip nesugebėjau užmigti. Įsliuogiau į priekinę keleivio sėdynę ir patenkinta atsidusau. Lyg kažkas vijosi, lyg nuo kažko pabėgau. Kieme išpurčiau likusias miego kruopas jei tokių ir turėjau. - Gal varom pas mane? - pasiūlė. Gūžtelėjau pečiais. - Man tinka. Pas jį garaže buvo sofa, ant kurios dažnai sėdėdavom ir kalbėdavom. Jis atnešė po puodelį arbatos. Sukritau ant to seno, minkšto baldo ir paėmiau puodelį į rankas. - Aš taip pavargau, bet atrodo, jog pamiršau kaip užmigti. - Gal tik kūnas pavargo, - susiraukė, atsigėręs per karštos arbatos. - O kodėl tau nesimiega? - paklausiau, žiūrėdama į arbatos lapelius, besisukančius puodelyje. - Nežinau. Bandžiau

Knyga, muzika, vieta.

Vaizdas
Norėjau šitą įrašą pavadinti "Karantino atradimai", bet kažkaip nesinori visų nuopelnų nurašyti karantinui, nes žinau, jog laikui bėgant tuo dalykus būčiau atradusi; nesvarbu ar per karantiną, ar ne. Čia tik taip sutapo dabar, juk iš tiesų visada visi kažką atrandam ir surandam, nesvarbu, koks metas būna. Tik galbūt tam daugiau laiko dabar turim ir kad jį užpildytume - kažko ieškom. Pagalvojau, jog būtų visai smagiai įdomu pasidalinti trimis dalykais, kurie labai laiku atsirado mano buvime. Knyga. Kažkada seniau (dar prieš viską ), pas močiutę lentynose kuičiausi ir ieškojau, ką galėčiau paskaityti. Po visų privalomų universiteto literatūros sąrašų kažko lengvo ir įdomaus norėjosi, tai močiutė pasiūlė ne itin girdėto rašytojo, poeto Vytauto Sirijos Giros romaną "Paskutinis sekmadienis" . Tą knygą parsivežiau namo ir pasidėjau į lentyną, kur ji sėkmingai rinko dulkes ir laukė kol pabaigsiu kitus savo skaitinius. Tą dviejų dalių romaną perskaičiau per porą savaičių,

Paryčiais.

Vaizdas
Būna akimirkų, kai labiausiai jautiesi rašytoja. Didžiuojiesi mėlynai prikraigaliotu puslapiu, tuo rašalo dryžiu ant kairės rankos ir keliomis minutėmis, kurias praleidai būdama ne čia, o būtent tame puslapyje, kurį ką tik sukūrei. Būna akimirkų, kai tiesiog sėdi prieš atverstą lapą ir užrašai du tris sakinius, kurie yra tokie beprasmiai, jog trenki tušinuką ant stalo ir galvoji, kam apskritai tai darau. Kas iš to rašymo. Kažkurį vakarą pagalvojau, jog tiesiog per ilgai jau rašinėju į tuos sąsiuvinius, kad viską nutraukčiau - įprotis ir tiek. Bet iš tiesų rašau vien dėl tų akimirkų, kai tikrai jautiesi pajėgi sukurti kažką, tegul tai skaitysi viena pati sau ir alpsi kaip puiku, bet sukūrei juk tu. Dėl didžiavimosi savimi. Ta akimirka aplankė mane, kai prieš kelias dienas, paryčiais, pasidėjusi sąsiuvinį ant sofos, o pati sėdėdama ant žemės, neatkeldama galvos pliekiau kažką į savo užrašus. Kitą dieną supratau, kodėl tokia prislėgta vaikščiojau; reikėjo išsirašyti . Taip kaip ir mėgstu