sekmadienis, balandžio 19, 2020

Knyga, muzika, vieta.

Norėjau šitą įrašą pavadinti "Karantino atradimai", bet kažkaip nesinori visų nuopelnų nurašyti karantinui, nes žinau, jog laikui bėgant tuo dalykus būčiau atradusi; nesvarbu ar per karantiną, ar ne. Čia tik taip sutapo dabar, juk iš tiesų visada visi kažką atrandam ir surandam, nesvarbu, koks metas būna. Tik galbūt tam daugiau laiko dabar turim ir kad jį užpildytume - kažko ieškom. Pagalvojau, jog būtų visai smagiai įdomu pasidalinti trimis dalykais, kurie labai laiku atsirado mano buvime.
Knyga. Kažkada seniau (dar prieš viską), pas močiutę lentynose kuičiausi ir ieškojau, ką galėčiau paskaityti. Po visų privalomų universiteto literatūros sąrašų kažko lengvo ir įdomaus norėjosi, tai močiutė pasiūlė ne itin girdėto rašytojo, poeto Vytauto Sirijos Giros romaną "Paskutinis sekmadienis". Tą knygą parsivežiau namo ir pasidėjau į lentyną, kur ji sėkmingai rinko dulkes ir laukė kol pabaigsiu kitus savo skaitinius. Tą dviejų dalių romaną perskaičiau per porą savaičių, nes kažkaip norėjosi taupyti ir mėgautis. Tai buvo idealus skaitinys po visų gilių, prasmingų ir daugiasluoksnių kūrinių. Romanas pasakoja apie Orvidų šeimą, gyvenančią Kaune, tarpukario metais ir visas jų šeimos dramas. Taip smagiai ir įdomiai perskaičiau. Visi veikėjai buvo simpatiški, kažkuo įsimenantys, pats pasakojimas labai kokybiškas, remiasi kitais kūriniais ir istoriniu kontekstu - viskas taip logiškai sudėliota. Labiausiai patiko, jog dialogai ne dirbtini, tikroviški; žinai, jog žmonės būtent taip ir kalba: su trupučiu ironijos ar sarkazmo, ne vien tik sentencijomis ar palyginimais. Lengva įsitraukti į kūrinį, kai viskas parašyta natūraliai ir paprastai, bet pretenzingumo ir išvedžiojimų.
Muzika. Pripratau rašyti su muzika pulsuojančia tiesiai į ausies būgnelį. Kadangi dažniausiai prisėdu kažką parašinėti vakarais, tai ir norisi atitinkamų dainų savo rašymo ritualams. Ir pastaruoju metu labai puikiai susiklauso girl in red. Kadangi dar nemoku dainų žodžių, negaliu niūniuoti kartu, todėl nesiblaškau, o nugirstus pavienius žodžius kartais panaudoju kaip temas trumpiems prozos gabaliukams. girl in red dainos sukuria tokią jaukią nuotaiką sėdėjimui ir rašymui, o ir patys dainų tekstai tokie vaizdingi, jog nuoširdžiai įkvepia kažką pačiai parašyti. Pradėjau nuo vienos dainos, kurią netyčia išgirdau vieno naktinio pasivažinėjimo su draugais metu; ilgą laiką klausiau tos vienos dainos, bet vieną vakarą sugalvojau įsijungti kitų ir tai buvo geriausias tos akimirkos sprendimas. Įsisupus į tos muzikos nuotaiką, sėdėdama prie stalo ir pirmą kartą klausydama tų dainų, prirašiau kelis lapus nuoširdumo.
Vieta. Privengiu parkų, skverų ir paties miesto. Tačiau kiek tuose namuose tarp keturių sienų prisėdėsi. Pradėjom vis dažniau važiuoti į mišką pasivaikščioti. Kaip nuostabu, kai namų dulkes plaučiuose pakeičia samanų ir medžių kvapas, girdi viena su kita besiglaustančias pušis ir akys tiesiog geria tą neapsakomą, gryną žalią spalvą. Užverti galvą ir matai kaip ploniausiomis šakelėmis bando susikibti medžiai. Galima garsiai juoktis, kalbėti, rėkti - sulaukėti iki padorumo ribos, nes nieko nieko nėra. Tik viena kita stirna ten tankmėje ar mažas paukštukas eglės viršūnėj. Visiškas kontrastas keturioms namų sienoms - jokių sienų. Taip ir pabėgi nuo tos civilizacijos, nors valandėlei ar pusvalandukui pasivaikščioji išmintais takeliais, ranka perbrauki per samanas ir nusiskini kelias žibutes ar kadagio šakelę. Iškvėpuoji visą namų orą iš savų plaučių ir gaivi vėl grįžti namo; nors kelis kvėptelėjimus miško tuose plaučiuose parsineši.
Va taip ir slenka tos mano dienos. Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti - neleisti joms susiplakti į vientisą, neatskiriamą masę, jog žvilgtelėjus atgal sugebėčiau atskirti vieną nuo kitos ir nesigraužčiau dėl laiko švaistymo ir beprasmybės.

6 komentarai:

  1. Linkčiojau galvą, kai skaičiau eilutes apie norą surasti knygą, kurioje nieko nereiks ieškoti. Tik skaityti ir mėgautis. Puiki močiutės rekomendacija! Atrodo, žemiška, gal ir man ją reiks susirasti po gegužės mėnesio, kai nuo širdies nusiris didžiulis luitas, kažkodėl pavadintas bakalauru.

    Ačiū, kad daliniesi! Buvo įdomu tiek apie knygą, tiek apie muziką, tiek apie mišką. Gera, kad tiek daug mūsų šiuo laiku iš naujo atrandame mišką. Kad tik nepamirštume! Ir saugotume.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. man ši knyga padėdavo vakarais užmiršti, kad sekančią dieną reikės akis džiovinti prie bakalaurinio darbo :D
      ačiū tau už komentarą! ♥

      Panaikinti
  2. buvo labai idomu perskaityti! idomu, kuo gyvena kiti siuo laikotarpiu ir kaip islaiko pozityva ir nepakrikusi prota salia saves. aciu, kad pasidalinai, o knyga labai sudomino, kaip ir Neringa auksciau manes minejo - nukritus bakalaurui bandysiu ir as susirasti ja. 🙈✨

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. dėkoju tau ir džiaugiuosi, jog parodžiau kažką naujo! ♥

      Panaikinti
  3. Sutinku su pradžioje parašytais žodžiais, kad ieškome kažko, nes turime dabar įvalias laiko. Išties taip yra. Matau, kad daug nuostabių dalykų atradai per šias savaites. :)

    AtsakytiPanaikinti