pirmadienis, balandžio 13, 2020

Paryčiais.

Būna akimirkų, kai labiausiai jautiesi rašytoja. Didžiuojiesi mėlynai prikraigaliotu puslapiu, tuo rašalo dryžiu ant kairės rankos ir keliomis minutėmis, kurias praleidai būdama ne čia, o būtent tame puslapyje, kurį ką tik sukūrei. Būna akimirkų, kai tiesiog sėdi prieš atverstą lapą ir užrašai du tris sakinius, kurie yra tokie beprasmiai, jog trenki tušinuką ant stalo ir galvoji, kam apskritai tai darau. Kas iš to rašymo. Kažkurį vakarą pagalvojau, jog tiesiog per ilgai jau rašinėju į tuos sąsiuvinius, kad viską nutraukčiau - įprotis ir tiek. Bet iš tiesų rašau vien dėl tų akimirkų, kai tikrai jautiesi pajėgi sukurti kažką, tegul tai skaitysi viena pati sau ir alpsi kaip puiku, bet sukūrei juk tu. Dėl didžiavimosi savimi. Ta akimirka aplankė mane, kai prieš kelias dienas, paryčiais, pasidėjusi sąsiuvinį ant sofos, o pati sėdėdama ant žemės, neatkeldama galvos pliekiau kažką į savo užrašus. Kitą dieną supratau, kodėl tokia prislėgta vaikščiojau; reikėjo išsirašyti. Taip kaip ir mėgstu - nakčiai virstant paryčiais, su tylia ir jaukia muzika ausyse, mėlynu rašalu vagojant lapus, kol ranką trečiame puslapyje sutraukia mėšlungis. Ir sėdi taip, kol iškapsi paskutinės mintys ir švaria švaria galva nueini miegoti. Dar prieš pat išjungiant šviesą, akimis permeti tuos lapus, kuriuos prirašei ir linkteli galva. Didžiuojiesi. Ta metafora, tuo sakiniu ar ta idėja. Nuostabu.
Paryčiai yra toks magiškas laikotarpis. Lyg sėdėtum ir kalbėtum su pačia kūryba. Mintys kitokios, mąstymas persikreipia, išleki į kažkokią būseną, lieki viena su savimi ir tuo sąsiuviniu, kurį visur tampaisi ir dabar prispaudusi su ranka įnirtingai pildai. Visos mintys ir vaizdiniai iš galvos pagaliau atranda žodžių ir sakinių atitikmenis. Dieną nepavyksta. Sėdi prie stalo; saulė blaško, debesys blaško, pralekiantis paukštis blaško, žmonės blaško. O paryčiais matai tik juodą juodą tamsą ir visi miega. Lapas po lapo ir akimirka, kai didžiuojiesi. Žinau, jog tokių naktų, kai galiu nesivaržydama rašyti iki kol akys iškris iš akiduobių, man liko tikrai nedaug. Bet tie prirašyti sąsiuviniai vis tiek liks. Galbūt bus lūžis ir pagaliau pavyks rašyti bet kuriuo paros momentu; tik dar nežinau, kokios magijos reikia, kad taip galėčiau save ar savo sąsiuvinius užburti. Nenoriu būti tikra autore, rašyti knygas, tekstus; noriu tiesiog rašyti kažką ir didžiuotis savimi, jog kažką paėmiau ir sukūriau. Pati.

10 komentarų:

  1. Woooww, kažkaip jaučiu, kad apibūdinai kiekvieną rašytoją. Tikiuosi, kad kada pajėgsi rašyti bet kuriuo momentu kaip ir nori! Labai patiko šis tekstas!❤

    AtsakytiPanaikinti
  2. yes, antrinu tavo jausmams

    kartais norėčiau, kad reikalingus tekstus (kaip dabar bakalaurą) galėčiau taip rašyt ne iš reikalo. deja kai yra prievarta, kažkaip nesigauna. va ir tiesa, kurią visi kūrėjau sutartine sako - pakursi tik iš laisvės, kai verčia tai šnipštas. net kai tas verčiantysis esi pati sau

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. visi darbai mokyklai ar univerui yra prievartos vaisiai, nebent koks pavienis rašto darbas. o dar kai reikia save versti ir pavargsti trigubai greičiau nei paprastai.
      dėkoju už komentarą ♥

      Panaikinti
  3. Kol rašosi, tol gerai... Puiki galimybė visas emocijas ir jausmus sudėlioti į vietas, specialias lentynas... Kai rašosi, net ir į stalčių, tiesiog dėl savęs pačios.. Geras jausmas, puikus prisiminimas... Ar tai surašyti dienos džiaugsmai ar vargai, ar tiesiog... Dienos mintys.. Kol rašosi, tol gerai.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Pritariu, tikrai visiems rašytojams jaučiami jausmai. Kartais lengva parašyti visą naujos, labai svajojamos išleisti knygos skyrių, o kartais net sunku parašyti žinutę, komentarą ar atsakymą į elektroninį laišką. Ir tikrai, linkiu visiems galėti rašyti tada, kai kyla noras, o ne tik tada, kai pagauna tinkama emocija ❤

    AtsakytiPanaikinti
  5. Oi kiek pas mane tokių sąsiuvinių! Bet geriausias jausmas juos pasiimti po kelių metų ir paskaitinėti, o tada pagalvoju ,, oho, protingai tada galvojau" :D Be to, juk rašytojai - gražiausi žmonės :) Yra toks žurnalas ,,Pašvaistė" jaunimui, jie dažnai skelbia jaunimo kūrybą, pabandyk jiems parašyti. Kai bandai, vieną dieną ima ir nutinka kažkas netikėto... O tada siela dainuoja :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. tikrai taip - pavartyt tokius sąsiuvinius ir kažką gero ten rasti - pats geriausias jausmas! gaila, kad maniškiai Vilniuje liko :(
      būtų įdomu kokį tekstą kam nors nusiųsti ir išgirsti, ką galvoja, galbūt reikės archyvuose pasikuisti
      labai labai dėkoju tau už gražius žodžius ir idėją! ♥

      Panaikinti