sekmadienis, balandžio 26, 2020

Vaizdelis.

Niekaip nesisekė užmigti, todėl po antklode palindusi rašiau žinutę, klausiančią ar nemiega.
Ne.
Klausiu ar nenori susitikti.
Jis nori. Niekuomet neatsisako.
Viską matanti, gelsva, išsprogusi mėnulio akis, spoksojo į mano šešėlį, kuris slinko kartu su manimi. Naktis buvo šviesi kaip mano patalai, kuriuose varčiausi ir niekaip nesugebėjau užmigti.
Įsliuogiau į priekinę keleivio sėdynę ir patenkinta atsidusau. Lyg kažkas vijosi, lyg nuo kažko pabėgau. Kieme išpurčiau likusias miego kruopas jei tokių ir turėjau.
- Gal varom pas mane? - pasiūlė.
Gūžtelėjau pečiais.
- Man tinka.
Pas jį garaže buvo sofa, ant kurios dažnai sėdėdavom ir kalbėdavom.
Jis atnešė po puodelį arbatos. Sukritau ant to seno, minkšto baldo ir paėmiau puodelį į rankas.
- Aš taip pavargau, bet atrodo, jog pamiršau kaip užmigti.
- Gal tik kūnas pavargo, - susiraukė, atsigėręs per karštos arbatos.
- O kodėl tau nesimiega? - paklausiau, žiūrėdama į arbatos lapelius, besisukančius puodelyje.
- Nežinau. Bandžiau kažką veikti, bet nebuvo įkvėpimo. Tai tiesiog sėdėjau kambary ir pro langą žiūrėjau.
- Ką gero pamatei?
- Mėnulį ir tamsą.
- Labai gerai, - linktelėjau.
- Kartais pavargstu būti. Ir miegas to neišsprendžia.
- Tada reikia pabėgti.
- Nuo ko?
- Nuo savęs.
- Ką reiškia 'nuo savęs'? - kilstelėjo antakį.
- Sunku paaiškinti. Lyg įkrenti į tokią keistą būseną. Peržengi ribą, kai pradedi nustatinėti savo buvimo ribas.
- Čia kai per daug galvoji ar iš tiesų egzistuoji?
- Aha, tada viskas išplaukia iš tikrovės rėmų ir jautiesi lyg keistame sapne.
- Siurrealu.
- Visiškai.
Arbatą gėrėm tylėdami. Pradėjom atitrūkti.

2 komentarai:

  1. visai grazi teksto pradžios struktura. dailiai surikiuoti trumpi sakinukai.
    noreciau paklausti, kaip labai tau smagu pabegti tokiu budu. nes man asmeniskai tik egzistencine krize uzpuola, o ne siurrealizmo ispudziai.

    AtsakytiPanaikinti