Sušiauštos medžių viršūnės.

Nustūmiau fotelį prie balkono durų, todėl dabar rašau žiūrėdama į karščio nualintus medžius, kuriuos besityčiodamas šiaušia šiltas vėjas ir girdžiu kaip krykštauja vaikai ant sūpynių, suloja šuo, kažkas šūkteli iš gretimo namo balkono. Kaitra per šias dienas sulydė mano mintis į vieną luitą ir darosi sunku atskirti vienus dalykus nuo kitų - čia kaip bandyti iš tepamo sūrelio išrinkti kumpio gabalėlius. 
Ankstesnis karantinas rašymo prasme buvo kur kas labiau produktyvesnis, šį kartą aš tiesiog plaukiau pasroviui, neverčiau savęs ir nieko nedariau. Galbūt visą mano produktyvumą ir laiką surijo skaitymas. Tik pradėjus šilti orui, paslėpus žieminę striukę ir batus spintoje, manyje vėl nubudo noras kurti. Senam, ištikimam kompiutery tarp kitų failų slepiasi pradėtas rašyti romanas, keletas trumpų kūrinių, kuriuos pagauta akimirkos tingiai brūkštelėjau, o čia, internetiniame kampelyje, - tyla. Per dažnai vis pagalvodavau, jog reikia ir čia rašyti. Ta mintis aplankydavo labai staigiai ir netikėtai - plaunant indus, stumdant pelę ir laiką darbe, valant dulkes, skaitant, duše, rašant ir ypač važiuojant kur nors, sekant kraštovaizdį pro langą - tada daugiausiai visko prigalvoju ir sau prižadu. Šiandien sugalvojau, jog laikas paversti mintis darbais ir dabar laikau laptopą ant kelių ir, net pačiai keista, pilu žodžius ir sakinius daug sklandžiau ir greičiau nei galvojau. Apskritai, rašymas čia prisideda prie mano kūrybos produktyvumo ne tik parašytų tekstų kiekiu. 
Per daug galvoju, per mažai darau - galėtų būti mano paskutinio pusmečio šūkis. Karantino pasekmės tokios, jog pernelyg aptingau ir pripratau prie tokio gyvenimo, kuris nėra niekuo žavus, visiškai neromantiškas ir net šiek tiek dusinantis. Bandau sau tai vis priminti, bet visgi gąsdina, kad vėl bus kažkoks pokytis, prie kurio reikės priprasti. Pokytis, kurio negaliu kontroliuoti ir kuris jau vyksta. Kaip ir norisi kažkokio įdomesnio ir daugiau galimybių teikiančio gyvenimo, bet kažkur yra ir abejonės, jog jau pamiršau kaip funkcionuoti visuomenėje. Atsiranda ir dar daugiau abejonių, susijusių su mano pačios pokyčiu per karantiną - jaučiuosi supilkėjus ir tapusi kažkokia nyki, nuobodi. Mintys, ypač tos negeros, aršesnės ir piktesnės, įkyrios ir grasinančios, kurių labai sunku nusikratyti vakarais. Kol kas dar nežinau kaip atvirsti į žmogų, kuriuo buvau ir bijau, jog procesas įvykęs, išsisaugojęs ir ctrl + z jau nepaspausi. Tačiau manau, jog vėl kažką rašyti čia - jau kažkoks žingsnis. 
Labiausiai po šios kaitros aš laukiu kulminacijos - nenutrūkstamo lietaus su žaibais ir pašokti verčiančiu griaustiniu. Tai viena iš tų būtinų vasaros patirčių. Sėdėčiau ant to fotelio, pristumto prie balkono durų ir stebėčiau kaip vėjas šiaušia medžius, o lietus negailestingai plaka. Po to išeičiau lauk ir traukčiau pilnais plaučiais tą gaivą po lietaus. 

Komentarai

  1. karantinas ir man sunkus laikotarpis.. laikykis, nepasiduok blogom mintim. ir smagu, kad sugrįžai:)♥

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Vaizdelis.

Akistata su savimi.

9 dalykai apie mane.