Naktinukas.

Nežinau kaip apibūdinti tą faktą, jog jau keletą metų turėdama tinklaraštį pavadinimu "Skaisti naktis", nuolat savo rašiniuose romantizuodama naktį, aš dabar šias eilutes rašau sėdėdama savo naktinėje pamainoje. Tikriausiai prisikalbėjau. Smarkiai. Bet man naktys vis dar taip pat patinka. Nors tokios, kokias dabar išgyvenu ir išvargina iki negalėjimo, bet visgi galima iš to išpešti ir kažką gero. Darbas naktį daug ramesnis, daug savotiškesnis ir netgi šiek tiek siurrealus. Ir beveik visas šitas laikas priklauso tik man. Skaitau, rašau, klausau muzikos, klaidžioju po erdves, pametu skaičių kiek puodelių arbatos ar tirpios kavos jau išgėriau, karts nuo karto prie manęs prieina vienas kitas žmogus su klausimu, bet tik tiek. Nėra net kaip lyginti su dienos srautais ir klausimų lavina, kuri užgriūva. Susikūriau naktinių pamainų rutiną, kuris man pradeda ištverti sunkiausius laikotarpius, kai akys limpa, galva svyra, o kūnas pradeda protestuoti. 

Ateinu į savo pamainą su pora dėžučių maisto, ryžių trapučių pakeliu ir skraiste, nes paryčiais jau man pradeda šalti nosies ir pirštų galiukai. Skraistė tamsiai mėlyna kaip ir pati naktis. Čia liekantiems žmonėms manęs nebereikia nuo maždaug dešimtos ar vienuoliktos valandos vakaro. Atsiverčiu knygą arba sąsiuvinį. Beveik visi, su kuriais dar bendrauju, jau ruošiasi gulti, linki man labos nakties. Dar pusvalandis ar valanda ir liksiu visiškai viena; gal tik retkarčiais praeis apsauginis, linktels man, paklaus kaip sekasi. Bet iš esmės lieku pati su savimi. Traukiu ausinukus iš kuprinės, jungiu grojaraštį, sudarytą specialiai naktinėms pamainoms - ten daug trankios muzikos. Darausi kavos, tada arbatos. Vieną po kito kramtau trapučius ir sausainius. Leidžiuosi į keistas savianalizes raštu, verčiu romano puslapius, permetu akimis vieną kitą skyrelį psichologijos vadovėlio - dalykas, kuriam dienomis laiko niekaip nesugebu rasti. Apie trečią valandą nakties po truputį pradedu tingėti, kojų sąnariai stingsta, bandau eiti pasivaikščioti. Jau darosi sunku sėdėti, skaičiuoju likusius žmones ir valandas. Pasiekiau momentą, kai darosi sunku tiesiog išsėdėti. Prisimenu, kad turiu tinklaraštį, tad atsivertusi baltą lapą bandau pasakoti(s). Maždaug trečią valandą nakties laikas pradeda stoti, prasideda raganų ir vaiduoklių laikas. Sunkiausios valandos - ketvirta arba penkta ryto, nes tada kūnas pradeda siųsti visus įmanomus signalus ir nuolat primena, jog pavargau. Bandau ignoruoti. Juk jau yra buvę gyvenime naktų, kai netyčia nemiegojau visą naktį. Vis primenu sau, jog laikas nestovi. Pradedu truputį pavydėti visiems, kurie dabar šiltai ir jaukiai miega savo pataluose. Jau po pirmų savo naktinių pamainų supratau, kaip reikia vertinti miegą ir kaip nuostabu yra eiti miegoti. Skaniai nusižiovauju ir pagalvoju, jog reiktų eiti apsitaškyti veidą šaltu vandeniu. Dar kol kas vasara - saulė teka pakankamai anksti, bet truputį prisibijau žiemos, kai dar ilgai bus tamsu ir niūru. Rytiniai saulės spinduliai įkvepia kažkiek energijos. Pakankamai, kad grįžčiau namo, nusiprausčiau, pavalgyčiau ir griūčiau į lovą. Kristi į patalus po naktinės pamainos yra visiška ekstazė. 

Mano tinklaraščio nuorodoje yra frazė "niekas nemiegos". Aš esu tas niekas ir aš nemiegosiu. Bent jau artimiausias kelias valandas tai tikrai. Lauksiu kol baigsis raganų ir dvasių laikas, suvalgysiu savo sumuštinius ir stebėsiu kaip saulė tingiai kopia aukštyn bei kaip taip pat tingiai bendradarbiai pradeda rinktis į darbą. Dar viena naktinė pamaina, kurią išgyvenau ir dar vienas rytas, kurį pasitinku raudonomis ir perštinčiomis akimis. Vieniems labas rytas, o kitiems labanakt.

Komentarai

  1. Kaip keista pagalvoti, kad kol aš nemiegu savo noru naktimis, kažkas vis svajoja apie tą miegą :D
    Nuostabus tekstas <3

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

9 dalykai apie mane.

Rudeniop.

Vaizdelis.