Rudeniop.

Kai ryte susigūžusi ėjau stotelės link, prisiminiau savo banalų eilėraštuką, kurį savaitgalį brūkštelėjau, pagauta momentinio įkvėpimo. Kažkas apie tai, jog po Žolinių viskas eina rudeniop. Šiandien kaip niekad jaučiu tą rudenį. Vėjas žvarbesnis nei įprastai, pavieniai geltoni lapai jau sūkuriuoja prie kojų, o paukščiai jau moja grakščiai 'iki kitų metų'. Kaip ir kiekvienais metais, aš vėl pradedu keistai jaustis besibaigiant vasarai. Vėl iš kažkur atsiranda kaltė, jog viso to laiko tinkamai neišnaudojau, jog galėjau labiau pailsėti, jog nereikėjo būti tokiu stabdžiu savo pačios gyvenime. Pradedu skaičiuoti veiklas, kurių nepadariau, kurias pradėjau, bet neužbaigiau. Jau pamečiau skaičių, kiek vasaros pabaigų taip ir praėjo. Bet kažkur tarp tų kaltinimų sau pačiai yra ir įspūdžių matuoklis ir noriu nenoriu, nors aišku labiau noriu, mintyse paviršiuje vis tiek plaukioja tos smagios, malonios akimirkos. O tai, ko nepadariau šią vasarą, visuomet galiu padaryti kitais metais arba užbaigti pradėtus momentus per porą likusių savaičių. Išeičių matau daugiau nei problemų. Kaip visada. 

Rudeniop sugrįžta jauki nostalgija, kažkokia melancholija, atrodo už šilką švelnesnė ir subtilesnė. Atsigavusi nuo vasaros kaitros galva pradeda aktyviau regzti mintis, rodyti prisiminimus, narplioti keistus klausimus. Sugrįžtu į save, užsidarau ir laukiu žiemos. Pradedu atkreipti dėmesį į detales, smulkmenas - įtrūkusi daugiabučio siena, keista žolė, margas lapas, pėdsakas šalia balos, pamesta kaukė ant šaligatvio ir dar krūvos kitų mažmožių, iš kurių aš dėlioju savo dienų mozaikas. Rudenį ir kūryba ne taip buksuoja. Vasarą norisi gyventi ir mėgautis tuo, o paskui rugsėjį viską reflektuoti, spalį - prisiminti, o lapkritį - pasiilgti. Jau antras ruduo, kai negrįžtu kažkur mokytis, nereikia kažkam kaupti motyvacijos, sau pačiai žadėti mokytis geriau nei pernai, nebeliko ir to jauduliuko pamačiusi mokyklinių prekių išpardavimus. Sąsiuvinius savo užrašams ir mintims perku kiaurus metus. Galbūt ilgiuosi tik tų nedidelių visuomenės reikalavimų ir itin mažo kiekio atsakomybių, kurias gauni būdamas studentu arba mokiniu. Kelias į suaugusiųjų gyvenimą labai nepastovus, vis dar jaučiuosi jį tik įpusėjusi. Bet kaip asmenybė nuėjau pakankamai toli, kad galėčiau priimti ir džiaugtis tuo ką matau veidrodyje. Bent jau taip jaučiu(osi).

Vasara buvo puiki, kaip ir visos kitos mano gyvenimo vasaros. Tik ši galbūt buvo ne tokia laisva kaip praeitos - vietoje pustrečio mėnesio atostogų vos pora savaičių, bet netgi tai netrukdė įsijausti ir pajusti. Galbūt kaip tik leidau vasarą labiau koncentruotai, vertindama laiką ir ne taip jį švaistydama. Nors, žinoma, laiko sau visada neužtenka. Atostogų pabaigoje atsiranda ilgiausi sąrašai dalykų ar darbų, kuriuos norėjai ar galėjai nuveikti. Žmonės taip ištisus gyvenimus nugyvena. Visada negana, visada per mažai to laiko.

Šituo tekstu tik norėjau sau vėl priminti, jog galiu rašyti. Ir kad galiu rašyti čia. 

Komentarai

  1. "Vasarą norisi gyventi ir mėgautis tuo, o paskui rugsėjį viską reflektuoti, spalį - prisiminti, o lapkritį - pasiilgti." -- o taaaaip! Ir taip, taip, gali ir galime rašyti ir čia.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kaip smagu vėl skaityt tavo tekstus, primena wp laikus ir bendravimus grupėj ar privačiai. Bet išties keista, kad visi pasijaučia vasaros pabaigoj, lyg daug ko neatlikę, lygiai taip pat ir aš jaučiuos, nors ši vasara buvo pilna kelionių ir pan. vis jaučiuos, kad per mažai skaičiau ar rašiau, bet neįmanoma atsukt laiko ir daugiau apsiimt veiklomis, kuriomis norėjom. Plius, manau, kad jei ir galėtume prailgint vasarą ar grįžt atgal, vis tiek visko nepadarytume ir vis tik gailėtumėmes praleisto laiko ne taip kaip norėjom :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, jog užsuki paskaitinėti! Tikrai taip, žmogus jau toks padaras, kad to laiko vis negana ir vis negerai :D

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

9 dalykai apie mane.

Vaizdelis.