Praktinė magija: knyga vs filmas.

Neseniai pasirodžiusi Alice Hoffman knyga „Praktinė magija“, regis, antram gyvenimui prikėlė ir to paties pavadinimo filmą. Atsimenu, kai prieš penkiolika, o gal net ir daugiau (baisu ir sakyti, kad gali būti ir daugiau), metų pažiūrėjusi tą filmą įtikėjau, kad ir pati esu ragana. Perskaičiusi knygą vis dar tikiu.

Daug kas pradėjo lyginti ir filmą su knyga, todėl vieną lietingą ir super rudenišką vakarą, kai norėjosi tiesiog išsidrėbti ant sofos su filmu, aš įsijungiau 1998 pastatytą filmą „Praktinė magija“ ir kadangi neseniai perskaičiau knygą, nori nenori pradėjau lyginti. Knygoje visgi visko vyksta daug daugiau, o filme išryškinamos tik dvi pagrindinės veikėjos ir vienas pagrindinis įvykis, tik pridedama daugiau (magiškų) detalių. Filme labai stengtasi atkurti visą tą raganišką, mistišką atmosferą, rodoma, jog seserys buvo tikrų tikriausios raganos, pradedant kažkokiomis galiomis, kurias jos pačios kontroliavo, ir baigiant burtais iš senos knygos. Knygoje, net jeigu jos ir turėjo galių – jos jų nenorėjo, jos nebuvo kažkokios tyčinės ar taip dažnai naudojamos, ten tiesiog taip gaudavosi. Netyčia. Būtent dėl to knyga man atrodo artimesnė nei filmas – knygoje daug dalykų galima pritaikyti ir sau, vien dėl to, jog daugelis dalykų buvo tiesiog atsitiktinumai, o filme viskas buvo vaizduojama daug konkrečiau, tad atsirado atstumas tarp veikėjų ir žiūrovo, kuris galėtų su tuo tapatintis. Nežinau kaip jūs, bet aš nemoku įpūsti žvakės ugnies... Tačiau tiek knygoje, tiek filme nuostabiai perteiktas ir visuomet pagrindiniame plane išlaikomas raganiškas seserų ryšys.

Man labai patiko, apskritai šioje istorijoje, tas priartėjimas prie gamtos – kiek daug ji visko mums gali pasakyti, parodyti, padėti ir panašiai. Filme puikūs, nudailinti kadrai, o knygoje – gyvi ir nuostabūs aprašymai. Nes visos pranašystės, visi burtai atsirasdavo arba iš dangaus kūnų, arba augalų, arba gyvūnų. Taip pat labai įsiminė, jog buvo pabrėžiama, kad moters grožis ir gebėjimas žavėti kitus, kyla ne iš to kaip ji atrodo, bet iš to, kaip labai ji pasitiki savimi. Jog grožis tiesiog būna, tačiau pasitikėjimas savimi būtent ir yra tai, kas priverčia tą grožį veikti. Kažkaip visgi įkvepia. Ypač dienomis, kai nelabai sekasi spinduliuoti tuo moteriškumu ir tikėjimu pačia savimi.

Pažiūrėjus filmą galbūt jaučiausi mažiau ragana, nei perskaičiusi knygą, nes knyga visgi kažkuo artimesnė. Kaip ir minėjau, galbūt specialieji efektai naudoti filme šiek tiek mane atitolino. O dar visi tie nuostabūs gamtos aprašymai, verčiant tobulai parinkti ir atrinkti žodžiai... Šiaip jau aprašymai dažniausiai nebūna pati smagiausia ar įdomiausia dalis, kurią skaitau, tačiau šiame kūrinyje jie buvo tokie lengvi, tokie grakštūs ir gražūs!

Visgi knyga > filmas. Galbūt šį kartą labai laiku pataikiau ant skaitinio arba visai kitomis akimis pažiūrėjau filmą. Bet knygoje radau daug daugiau nei pasiėmiau iš filmo. Knyga buvo artimesnė ir labiau įtikino. Nors verta paminėti ir turėti omeny, jog abu kūriniai labai skiriasi; abu savarankiškai funkcionuoja savose erdvėse, tad neverta tikėtis žodis į žodį atpasakoto filmo.

„<...> visada permesk išbertą druską per kairįjį petį. Šalia sodo vartelių augink rozmariną. Į bulvių košę berk pipirų. Sodink rožes ir levandas sėkmei prisikviesti. Įsimylėk, kai tik gali.“


Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

9 dalykai apie mane.

Rudeniop.

Vaizdelis.