Kažkam skirti minčių srautai.


1.
Žvelgiu į tas tavo akis ir viskas, ką sugebu matyti – tik kažkokia juoda tuštuma. Pasidarei kažkoks nežmogiškas. Kažkoks keistai antihumaniškas. Tu lyg ir funkcionuoji – visi fiziologiniai mechanizmai pas tave veikia, tačiau žvelgiant į tave aš nematau tos, kitiems individams būdingos, žmogiškosios auros, kai gyvybingumas tiesiog veržiasi į išorę. Tu pernelyg ramus – tik sėdi ir žvelgi prieš save, tu nejauti nei mano vėsių rankų prisilietimo, nei nuolatos tave glostančio mano akių žvilgsnio, o anksčiau būtent tokiais lengvai fiziniais kontaktais mes ir bendraudavome. Akimis vienas kitam pasakodavome savas istorijas. Tačiau šį kartą – visiškai nieko. Tyla. Tuštuma. Tikriausiai bergždžios viltys būtų laukti kol prabilsi. Nusivylusi tavimi bei visu mane supančiu pasauliu, nuleidžiu galvą ir pradedu tankiai mirksėti, kad tik neduokdie iš akių nepradėtų riedėti tos bjaurybės ašaros.

2.
Bet kalbėti apie tuos žmogiškuosius jausmus – tau kažkoks fenomenas, tabu ir taip toliau. Keistas žmogelis esi tu. Nesuprantu tavęs, o tu nesupranti savęs. Nežinai ko nori ir nežinai kaip to išsireikalauti iš manęs. Mielas mano, tikrai nežinau, ko tu nori, ko tau trūksta. Na, galbūt ko trūksta ir žinau – trūksta to elementaraus humanizmo, jausmo, kai kažkas tave myli, kažkam tu rūpi ir kažkas tavęs nori ne tik lovoje, bet ir apskritai tikriausiai visą likusį gyvenimą. Tau siaubingai trūksta žmogiškųjų jausmų, kurių tu taip vengi. Tačiau vieną kartą kažką pajutęs, tu negali visiškai nuo to atsiriboti – gausi klaikų abstinencijos priepuolį, kuris visiškai sunaikins tave. O tu ir taip jau visas žaizdotas – baisu net priliesti vienu kitu šiurkštesniu žodžiu, esi nenusakomai jautrus. Nežinau net ar gailėtis tavęs, ar apsimesti, jog tu kaip ir visi, ar tiesiog ignoruoti tą faktą, jog kažką raiteisi toje šiurpoje išdavystės ugnyje, kurioje gerokai nusvilai savo optimisto sparnus ir naivuolio požiūris į gyvenimo supleškėjo tarsi sausa malka lauže. Vargšeli, tu mano, prisiglausčiau, jei tik man leistum.

3.
Tavo vietoje, aš turbūt grįžusi čia pabrukčiau uodegą ir tyliai tursenčiau į artimiausią kampą, kuriame niekas manęs nematytų. Apsimesčiau nematoma. Nes, po galais, kažką savo idiotišku elgesiu čia įskaudinau. Nepamiršk, jog vis dėlto įskaudinai šiokią tokią furiją. Man kartais visai smagu kerštauti. Tačiau aš kerštauju šiek tiek kitaip – būsiu pati mieliausia mergina specialiai tau, būsiu tokia nuostabi, jog tu neturėsi kur dingt. Tau teks mane įsimylėti. Mylėti labiau nei tu myli save. Ak, ta meilė, toks sudėtingas dalykas. Meilė man, meilė sau, meilė jiems, meilė visiems. Nors ji ir nemokama, tu vis vien vengi ją dalintis. Palauk, juk čia aš suvalkietė, ne tu!

4.
Bet lažinuosi iš savo mylimiausių Nirvanos marškinėlių, jog tu nepabruksi tos savo uodegos. Per daug didelis gyvenimo nuskriaustas savimyla esi. Apsimeti visas žaizdotas, tarsi itin smarkiai nudegęs. Tačiau aš pradedu abejoti ar labai saugosiu tas tavo žaizdas. Jos jau sugijo, bet tu to nematai, nejauti. Apsimeti, jog vis dar skauda. Randų neskauda, mielasis.

5.
Pagalvojau, taip visai netyčia, jog galbūt blogai miegu. Nes pastaruoju metu labai dažnai sapnuoju tave. Na, jei ne patį tave, tai bent tavo fizionomija vis švysčioja kažkur mano sapno pakraščiuose. Nesuprantu kaip taip gali būti. Juk skaičiuoju jau nežinia kelintą mėnesį be tavęs. Kvaila atmintis, per klaidą išsaugojo tavo veidą, bruožus ir kūno sudėjimą, kurį nuolatos regiu kažkur savo vaizduotės, pasąmonės kampuose.

6.
Kažkokie keisti vienatvės jausmai nuolat lanko mane. Nesuprantu kas vyksta. Nesuvokiu, kas čia per keisti stebuklai. Lyg pasiilgau tavęs, lyg norėčiau tavęs šalia, bet tuo pačiu ir neįsivaizduoju mūsų kartu. Nepaaiškinami dalykai, taip? Bet atsimink, jog kartais mano norai pildosi. Būtent taip kaip aš kažkada norėjau, todėl nuoširdžiai patariu tau saugoti – gali būti, jog kur nors iš pasalų, visiškai netikėtai, atlėks nepaaiškinamos simpatijos ar net meilės (neduok tu dieve, juk tu taip jos vengi!) man akmuo. Ot, būtų juoko! Net nežinočiau ką daryti su tavimi, jei atvirai. Tu būtum toks liūdnas ir nusiminęs, jog sąžinės sugraužta širdimi turėčiau tave tokį priimti, o po to vargti visą likusį gyvenimą, vien todėl, jog kažkada neatsargiai tavęs užsinorėjau.

7.
Apskritai, ar tu laikai mane sielos drauge? Man labai smalsu, degu noru sužinoti. Kažką esi apie tai minėjęs,  bet ar man būtų suteikta ta garbė ir ar aš esu įtraukta į tą sąrašą? Pastebėjęs kokia literatūriška persona esu aš, tu pats pradėjai nevengti ir vis dažniau vartoti visokius įmantrius išsireiškimus, apie sielos draugus, dvasines vertybes ir netgi gyvybę. Pameni, kaip mes diskutavome apie gyvenimo prasmes? Pameni, kaip dažnai mums bekalbant sutapdavo mūsų požiūriai bei vertybės? Man patiko tas faktas, jog radau žmogų, kuris nors kiek suvokia mane. Tačiau dabar esu sutrikusi, nes atrodo, kad vis dėlto pamečiau tave. Kaip gaila. Bandysiu vėl surasti. Kas ieško, tas randa, sako jie.

8.
Jeigu tu esi sugadintas žmogus, tai turėk omenyje, kad aš esu sudėtingas individas, besitrinantis ant šios žemelės. Kuo skiriasi sugadintas nuo sudėtingo? Galbūt pradėkime nuo to, jog vieną kartą sugadintas, dar kažkada ir kažkaip gali būti pataisytas, tačiau jei jau gimei sudėtingu – tokiu liksi visą gyvenimą. Tu man, kai ėjome pasivaikščioti ir (pagaliau!) likome dviese, pasakojai, jog esi sugadintas ir nebepataisomas. Meluoji ir gana įžūliai. Tu ne nepataisomas, tačiau tiesiog savavališkai nusprendęs nebemylėti, nebejausti. Žinok, taip nebesigauna, ypač dabar, kai žmonės po truputį atsigauna ir vėl pradeda vertinti meilę, nuoširdumą ir visus kitus tikrus ir prigimtinius žmogaus jausmus. Pražūsi su tokiu požiūriu, berniuk.

9.
Norėčiau papliurpti su tavimi. Kaip tas kelias dienas mes pliurpėme. Bet pakalbėti apie šiek tiek kitokius dalykus. Tokius, kurie arčiau širdies tiek tau, tiek man. Nes tada mes kalbėjome labai jau apie buitiškus dalykus, o būtis man visuomet arčiau sielos, nei buitis. Aš pernelyg didelė etikė, jog susireikšminčiau vien tik kasdienine rutina ar kitokiais dalykais, kurie vaidenasi, rodosi man kiekvieną dieną. Nuobodu gyventi darosi, bet žmogaus, su kuriuo galėtum pakalbėti ne apie materialius dalykus, o apie tuos dvasinius ar moralinius. Kažkaip pavargau nuolatos rūpintis tuo žemiškuoju savo gyvenimu, kuris tikrai nėra labai gražus, ką jau kalbėti apie jo tobulumą.

10.
Labai norėčiau pagaliau susirasti tą žmogų, kuris vertintų tai ką jam jaučiu, vertintų mano buvimą šalia, egzistenciją. Galų gale norėtų būti su manimi, kalbėtis, bendrauti. Dabar aš sėdžiu viena kambaryje ir dėlioju širdį draskančius sakinius, pati pripažindama savo absurdišką vienatvę, kurioje tu mane palikai. Vieną. Visiškai vieną. Aš esu pasimetusi, liūdna ir vieniša. Ir  tik dėl to, nes tu nesugebi man paaiškinti ką darau negerai, ką turiu padaryti, kad tu mane mylėtum taip pat nuoširdžiai ir tyrai kaip kad aš tave.

11.
Nežinau nei kur tu, nei ką veiki, nei kaip apskritai tau sekasi. Kažkokia kurioziška situacija iš kurios pirmą kartą gyvenime nežinau kaip išsikapanoti. O šiaip aš visuomet sugalvoju genialias išeitis, kurios išgelbsti mano kailį nuo kažkokių nuoskaudų ar nusivylimų. Šį kartą prisipažįstu, jog nepavyko. Atrodo viskas, ką taip ilgai abudu, tikriausiai abu, stengėmės pastatyti dabar griūva į dalis ir garsiai dūžta mums po kojomis. Tau nusispjaut, o aš liūdnai žiūriu į tas šukes prie savo kojų. Liūdna. Graudu. Skaudu.

12.
Šiaip man smagu prisiminti tave kaip žmogų, tavo charakterį bei jo savybes, tavo ydas, trūkumus ir visas tas mažas istorijas, kurias man pasakodavai. Nebūtinai apie save. Dabar aš žinau, jog kai buvai mažas tu nusideginai didelę dalį savo kūno ir turi randų, dabar aš žinau, jog turi kažkokių neaiškių, užsilikusių traumų nuo krepšinio, dabar aš žinau, kad darbe sugebėjai persipjauti ranką, dabar aš žinau, jog esi labai įskaudintas, dabar aš žinau, jog tariesi sau, kad nemoki mylėti, dabar aš žinau, jog neturi kažkokių konkrečių gyvenimo tikslų, dabar aš žinau, kad didelę gyvenimo dalį pas tave užima muzika, dabar aš žinau, jog jei galėtum suderintum man mano gitarą, dabar aš žinau, jog taupai ant naujos mašinos, dabar aš žinau, jog mūsų zodiako ženklai tie patys, dabar aš žinau, jog dievini tai, ką dievinu aš, vien tik tam, kad man įsiteiktum, dabar aš žinau, jog tu surūkai bent vieną pakelį cigarečių per dieną. Žinau krūvą dalykų apie tave, krūvą smulkių faktų ir atsimenu tikrai nemenką jų dalį. Tavo vietoje susirūpinčiau. Juk tas, kas daug žino, ypač jei žino kaip panaudoti tas žinias apie tave, yra siaubingai pavojingas asmuo. Saugokis manęs.

13.
Oi, tu toks pabėgėlis vis dėlto. Bėgi nuo visko, net nuo to, kas tavęs nepersekioja. Tiesiog tau atsibodo, tiesiog tu nebenori, tiesiog tau neįdomu, tiesiog tu bijai. Tau atsibodo kažkokia rutina, tu nebenori vėl būti pilnaverčiu, jausti gebančiu žmogumi, tau neįdomu bendrauti su kitais, nes tu pernelyg užsisklendęs savyje, o jie, nevykėliai, to nesupranta, tu bijai man pasakyti, kad vis dėlto turi kažkokių jausmingų ketinimų. Tu jauti visą krūvą negatyvių, žudikiškų jausmų, kurie lėtai ir po truputį ėda tave, kankina ir neleidžia pilnai gyventi. Tu funkcionuoji tik iš dalies.

14.
Kažkaip netyčia pagalvojau, o tavęs kartais negraužia sąžinė, jog taip ėmei ir nežinau lengvai ar ne, paleidai mane? Nes vis tiek, ta menka liepsnelė, ugnelė, tikrai buvo tarp mūsų įsiplieskusi, tik tu kažkodėl sugalvojai ją užgesinti tuo savo abejingumu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą