Cave Spiritus



Prologas
1994-ieji, spalio 25.

„Mielas dienorašti,
Šiandien jis vėl pasirodė. Tik ne mano sapnuose, kaip įprasta, tačiau realiai. Tas aukštas išbalęs vyras, sunešiotu lietpalčiu ir žvilgsniu, kuris galėtų nusvilinti pačią sielą. Ir negana to, sujaukė mano mažą vidinį pasaulį. Tik man jau nebaisu. Nes žinau, ko jis nori.Sėdėjau savo kambaryje, kai koridoriuje išgirdau sunkius žingsnius. Smalsumo vedama iškišau galvą iš kambario, galvodama, kad arba mama, arba tėtis, arba Bilas slankioja namuose. Tačiau tai nebuvo šeimos narys. Tai apskritai buvo kažkas ne iš šio pasaulio. Per daug išbalęs ir per daug šaltas, kad būtų žmogus. Širdis, rodės, išlips per gerklę, kai būtybė atsisuko į mane ir dėbtelėjo mirusiomis, tačiau degančiomis neapykanta akimis. Normalus žmogus būtų mažų mažiausiai pradėjęs klykti, o mano riksmas užstrigo kažkur balso stygose niekaip neišsiveržęs iš gerklės. Stovėjau suakmenėjusi, o žmogysta, jeigu galima tą padarą taip pavadinti, pradėjo lėtai slinkti link manęs. Smegenys atsisakė siųsti signalą kojomis, kad galėčiau bėgti kuo toliau. Viskas, ką galėjau padaryti – užsimerkti ir tyliai melstis. Pajutau šaltą alsavimą ir akys savaime atsimerkė. Būtybė stovėjo prieš mane, jos lūpos subangavo, o koridoriumi tyliai praskriejo šnibždėjimas:
- Dinkit iš čia.
„Dingti? Kodėl? Čia juk mūsų namai.“ – mintys viena po kitos pynėsi galvoje, tačiau paversti jas žodžiais man niekaip nepavyko. Nors tą akimirką ir buvau praradusi kalbos dovaną, padaras, tarsi perskaitęs mano mintis, kraupiai ištarė:
- Čia ne jūsų namai. Jie jums nepriklauso.
Nujaučiau, jog mano akys buvo išsprogusios kaip varlės, o burna pražiota taip ir neišsipainiojusiam klyksmui. Negyvo žvilgsnio savininkas palietė mano petį. Nemeluosiu, kraujas visose gyslose užšalo, o oda pašiurpo. Jausmas buvo lyg kas nors būtų uždėjęs ledo gabalą. Tačiau man net nespėjus susivokti, kas, po galais, čia vyksta, jis dingo. Liko tik šalčio pojūtis ir siaubas, neištirpęs kraujyje.
Nežinau kodėl, tačiau po susitikimo su ta būtybe, mano galvoje viena po kitos plaukia mintys, kad reikia pasiimti tą tėvo šautuvą ir paleisti kulką kiaurai per savo smegenis. Man reikia nusižudyti. Kodėl? Nes tie balsai galvoje taip sako. Jie liepia tą padaryti. Negaliu jų pakęsti. Yra tik viena išeitis kaip jų atsikratyti. Aš žinau, kur tas revolveris, aš žinau kaip laikyti jį ir aš žinau kaip nuspausti gaiduką. Jie man liepia nušauti tėvus, brolį ir galiausiai pačią save. Balsas galvoje man sako, kad taip reikia. Nebeliko jokių konkrečių minčių. Net rašyti čia darosi sunku. Aš privalau tą padaryti.
Negaliu jam priešintis.“

Niekas negali tiksliai pasakyti, kodėl spalio dvidešimt penktosios naktį jauna mergina išsitraukė tėvo revolverį iš spintos ir paleido po kulką kiekvienam šeimos nariui į kaktą. O tada, žinoma, nusišovė ir pati. Kai policija rado jos dienoraštį, jie tik gūžčiojo pečiais ir sukiojo pirštus prie smilkinių. Esą jai pasimaišė protas. Policija net nesivargino giliau kapstyti šios bylos. Suvertė visą kaltę vargšei merginai ir įkišo popierius giliai į stalčių. Šeimos tragedija, metams bėgant, buvo pamiršta. Bet nuo ko jaunai merginai galėjo taip susisukti smegenys, kad ji išdrįso taip pasielgti? Būtų suprantama, jei ji būtų nusižudžiusi pati, bet kam reikėjo išžudyti visą savo šeimą?Tačiau niekas net nekėlė tokios hipotezės, kad paslaptingasis žmogus su lietpalčiu ir deginančiu žvilgsniu galėjo būti nepramanytas, o tikras. Verčiant dienoraščio lapus, jis buvo minimas beveik kiekviename įraše, paskutiniame lape netgi skubiai nuterliotas tušinuku. Didžiąją dalį užėmė nunešiotas lietpaltis, o akis buvo stengtasi nupiešti kaip galima tikriau. Piešinys buvo nupieštas drebančia ranka, todėl suprasti smulkesnes dalis buvo neįmanoma. Visa keverzonė varė šiurpą, tačiau dauguma skeptiškai žiūrėjo į visa tai ir dažnai tiesiog burbtelėdavo: „Ak, tai juk tik trenktos paauglės dienoraštis“. Bet į klausimą, kas gi nutiko tuose namuose, atsakymo neturėjo. Tik širdyse kirbėjo mažas kirminėlis, kuris šnibždėjo, jog tiesos tame vis dėlto gali būti, kad ir kaip skeptiškumas valdytų protą.

1.


- Taip, rytoj... Dešimtą valandą ryte, - girdėjau kitame kambaryje telefonu kalbančią mamą.
Neskubėdama dėjausi daiktus į didelį, juodą lagaminą. Jeigu ne tas naujas mamos darbas, kurį ji susirado, kai paliko tėtis, niekur nereikėtų kraustytis. Nekenčiau permainų, todėl visiškai netroškau palikti savo senųjų namų, kuriuose užaugau. O ir tėvų audringos skyrybos išvargino.
- Kara, jau susidėjai daiktus? - įkišo galvą į mano kambarį mama.
- Beveik, - burbtelėjau.
Mama žvilgtelėjo į mane ir prisėdo ant mano lovos.
- Žinau, jog nelabai nori kraustytis, bet, patikėk manimi, tas namas tau tikrai patiks! Nors ir tolokai nuo miesto centro, tačiau aplinka labai žavi!
- Mama, aš puikiai suprantu, jog noriu ar nenoriu, turėsiu ten kraustytis ir gyventi. Nereikia bandyti manęs nuteikinėti tam, - tariau lankstydama paskutinius likusius džinsus spintoje ir dėdama juos į lagaminą.
Už savo kalbą susilaukiau keistai susirūpinusios žvilgsnio. Daugiau nieko nesakiau, nes ji ir taip viską suprato. Kol nebaigsiu mokyklos esu tarsi nematomomis, tačiau labai tvirtomis, grandinėmis prikaustyta prie mamos. Reikėjo taikytis prie aplinkybių ir tapti jų auka.
- Einu sukrausiu likusius daiktus. Rytoj dešimtą ryto išvažiuojam, - tarė ji ir atsistojo.
- Žinau, - sumurmėjau.Mama tikrai neatrodė patenkinta mano reakcija į jos didžiadvasišką pasiaukojimą, jog atėjo mane padrąsinti prieš kardinalius pokyčius gyvenime. Man padrąsinimo reikėjo tada, kai girdėdavau nuolatines peštynes ir indų dužimą virtuvėje prie keletą savaičių. Kai tėvai pradėdavo vaidytis, aš kuo garsiau užtrenkdavau savo kambario duris ir iki pat ausų būgnelių susikišdavau ausinukus, griebdavau teptuką ir visą pyktį, skausmą ir nusivylimą išliedavau guašu ar akvarele ant sniego baltumo popieriaus lapo. O ką daugiau daryti žmogui, neturinčiam jokio balso šeimoje? Laikui bėgant, prie tokio gyvenimo pripratau. Nuolatiniai barniai tapo įkyria rutina, manęs net nebeerzino nuolatos užverktos mamos akys ir rūstus tėčio žvilgsnis. Kai man besišildant vakarykščius pietus, į virtuvę atėjo tėtis, jog atsisveikintų su manim, aš į koldūnus nenuvarvinau nė vienos ašaros. Tik šaltai tarstelėjau „viso“ ir apsikabinau. Tėtis tikriausiai lengvai pyktelėjo dėl mano atžagaraus elgesio, bet jei atvirai – man buvo visiškai nusispjaut ant jo jausmų, jeigu jis tokius turėjo. Tiek jis, tiek mama rūpinosi tik savimi. Aš buvau antraplanė mūsų šeimos dramos dalis. Kažkokia statistė iš gatvės.
Man šliaužiant pro kambarį, kuriame daiktus pakavo mama, išgirdau du, pernelyg saldžiai ištartus žodžius:
- Labanakt, Kara.
- Labanakt, - tariau ir moviau į savo kambarį, kuris rytoj jau nebebus mano.
Kurgi buvo rūpestingoji mamytė, kai aš kentėjau nuo nesiliaujančių rietenų, naktimis verkdavau, o dienomis slankiodavau kaip nerami siela mokyklos koridoriais? Jie tokie buvo užsiėmę savo reikalais, jog net nepastebėjo kaip blogai buvo jų vienintelei dukrai. Tačiau ta vienturtė dukra jau nebeverkė ir nuo visų atsiribojo betonine siena.
Prisimenu, kaip jie bandė kalbėtis su manimi. Pasisodino išblizgintoje svetainėje ir su užuojauta man akyse, lėtai kalbėjo apie tai, jog skyrybos bus tik į naudą, kad jie abu mane mylės taip pat ir, kad praktiškai niekas nepasikeis, tik tai, jog tėtis gyvens atskirai. Man beveik aštuoniolika, o jie kalbėjo su manimi kaip su penkerių metų vaiku. Tą momentą buvau tokia įsiutusi, jog vos neapvožiau rausvo stalo prieš mane ir trūko labai nedaug, kad pradėčiau daužyti savo juodais plaukais apžėlusios galvos į žalsvais tapetais nuklijuotą sieną. Pats blogiausias dalykas, kurį man galima padaryti – elgtis su manimi kaip su mažu, apsiseilėjusiu vaiku. Tiesą sakant, tos tėvų skyrybos man buvo visiškas niekis. Baisus čia daiktas – mama atsibodo tėčiui ar tėtis mamai. Buvau ramiai dėl to nusiteikusi. Iki tada, kai sužinojau, jog reikės kraustytis lauk iš čia. Tradiciškai, mamai rūpėjo tik jos karjera, tėtis tam tik trukdė, todėl ji jo atsikratė. Girdėjau kaip kažkada apkaltino, jog matė jį su Lize. Nežinojau, kas ta Lizė, tačiau tėtis prisiekinėjo visais šventaisiais, kad ji tik jo kolegė ir ten buvo dalykinis susitikimas. Mūsų namai buvo pasidalinę į tris barikadas: mama, tėtis ir aš. Nepalaikiau nė vieno iš jų. Gyvenau savo gyvenimą, o jie kariavo vienas su kitu. Nesistengia tėvų sutaikyti, nes žinojau, jog niekas manęs neklausys. Mano balsas šeimoje buvo tolygus augalo šauksmui. Visiško ignoravimo vertas objektas.
Griuvau į savo patalus ir įsispoksojau į aukštas kambario lubas. Jeigu užmigsiu, atsibudus jau turėsiu nykti iš šių namų visam laikui. Ak, kaip to nenorėjau. Užsitraukiau antklodę ant galvos ir tyliai alsuodama užmerkiau akių vokus. Apsimečiau, kad čia ne mano gyvenimas ir man nereikės rytoj niekur važiuoti. Jaučiausi kvailai. Buvau tarsi papildomas balastas šeimoje. Nereikalingo daikto jausmas pas mane buvo įsismelkęs iki pat kaulų smegenų ir niekas man nebūtų įrodęs, jog taip nėra.
Tik užmerkus akis, pasąmonė grubiai numetė mane į košmarų karalystę. Vaikštinėjau po mūsų naująjį namą, nardžiau tarp gausybės kambarių, tarsi kažko ieškodama. Visiškai nepažįstamos patalpos, vaizdai gąsdino mano akis ir protą. Staiga prieš pat mane išdygo kažkokia išblyškusi persona, griebė mane už kaklo ir dusliu, tarsi iš kapo, balsu pradėjo kažką sakyti, tačiau baimės surakintas protas nepajėgė suvokti žodžių prasmės. Mane apėmė nuolanki panika, o smegenys karštligiškai bandė surasti išėjimą iš košmaro. Padaras vis stipriau spaudė mano kaklą, rodėsi, tuo išgirsiu skausmingą traškesį ir mano galva nebesilaikys ant kaulėtų pečių. Pradėjau blaškytis, stengiausi nuimti sunkias, mirtimi dvokiančias rankas nuo savęs ir išsilaisvinusi bėgti į patį tolimiausią savo sapno kampelį, kuriame manęs nepasiektų tos kraupios, išblyškusios rankos ir nenusitemptų ten, iš kur ji pati ką tik atėjo. Tik po siaubingos amžinybės man pavyko pašokti iš sapno ir besidaužančia širdimi apžvelgti savo kambarį. Jausmas, kurį patyriau buvo daugiau nei siaubingas. Sėdėjau lovoje ir rankomis liečiau savo kaklą, tarsi tikrinčiau ar jo neatėmė ta kraupi būtybė. Visas kūnas virpėjo kaip mažas lapelis vėjyje, o iš akių viena po kitos riedėjo ašaros. Galvoje buvo tik viena mintis: „Dabar į tą namą niekas manęs nenutemps“.

2.

Girdėjau kaip mama tyliai įslinko į mano pustuštį kambarį ir pasilenkusi prie mano lovos šnibžtelėjo:
- Kara, kelkis.
Kažką neaiškiai sumurmėjau ir apsisukau ant kito šono, antklodę užsitraukusi ant galvos. Visą naktį buvau persekiojama kažkokių pabaisų, vaiduoklių ir kitų būtybių, todėl buvo beprotiškai sunku pakelti sunkiu it švinas vokus ir pažvelgti į tą nesvetingą pasaulį, kuris supo mane.
Pasivoliojus savo pataluose bent dešimt minučių ir suėdus pakankamai mamos nervų ląstelių, išsiritau iš lovos ir sugebėjau šiaip ne taip įlįsti į rūbus, perbraukti per plaukus šepečiu ir niūriai dėbtelėti į veidrodį. Šiandien buvo ta diena, kurios nelaukiau visa savo dar esančia esybe. Pagriebiau vieną lagaminą iš keleto, stovinčių prie kambario durų ir lėtai nusileidau laiptais žemyn, kur prie laukujų durų manęs jau laukė nekantriai trypčiojanti ir vis į laikrodį žiūrinti mama.
- Pagaliau susiruošei, - nekantriai ištarė ji ir movė laukan.
Vilkdama savo lagaminą su svarbiausiais daiktai iš paskos ropojau ir aš. Įsliuogiau į automobilį ir prisegus diržą trumpam dirstelėjau į mūsų seną, tačiau gerą ir mielą namą. Kitas paauglys būtų iškėlęs ultimatumą, bet aš nemačiau tam prasmės. Kartais tiesiog reikia prisitaikyti ir tikėtis geriausio. Tik va, aš nežinojau ar verta tikėtis geriausio. Nežinojau ar apskritai galėjau kažko tikėtis.Važiuojant link naujųjų namų man vis maudė pilvą, o skrandis vos nelipo per gerklę. Tai tikrai negalėjo būti organizmo reakcija į tą vištieną, kurią valgiau vakar vakare, nes šiandien dar nė trupinio burnoje neturėjau. Nuojauta vis kalbėjo, jog taip stipriai mane veikia neigiama to namo energija. Nors dar net nemačiau jo, tačiau žinojau, jog ten ne šiaip paprastas dviejų aukštų namas su palėpe ir erdviu kiemu. Mane krėtė šiurpas su kiekvienu kilometru artėjant prie jo, o tai tikrai nebuvo normali reakcija į persikraustymą. Prie pagaugais einančio kūno prisidėjo ir visi tiek košmarai naktį visiškai nualinę mane. Mielai būčiau susiraičiusi ant galinės automobilio sėdynės ir pramiegojusi visą savo gyvenimą.
- Esu visiškai tikra, jog tau patiks naujasis namas, - žvaliai tarė mama sukdama vairą į dešinę pusę.
- Aš geriau patylėsiu, - sumurmėjau ir užmerkiau raudonas bei pavargusias akis.
- Nesuprantu, kodėl tu taip elgiesi, Kara. Pati pamatysi kaip ten gražu. Gana nuošali vietovė, nebus jokių erzinančių kaimynų, ramybė ir taika, - nervingai nusijuokė mama ir pridūrė, - Linkiu tau tik gero, patikėk manimi.
Supratusi, jog neatsakysiu jai ir laikysiuosi savo žodžio, ji piktai prunkštelėjo ir giliai atsiduso. Viską girdėjau ir galiu galvą duoti nukirsti, kad jos veidą vėl puošė ta pikta išraiška, po kuria ji vis slepiasi, kai aš atsisakau su ja bendrauti.
Po dešimties kapų tylos minučių, mes pagaliau įsukame į mūsų naujojo namo kiemą. Viskas ką jaučiau, tai tik skruzdėlių armiją lakstančią mano nugara. Nors namas ir buvo remontuotas, tačiau vis dar įžvelgiau seno namo bruožus. Tikėjausi šiek tiek kitokio namo. Kaip ir kaip buvo, aš džiaugiausi, jog jis nebuvo kaip du vandens lašai panašus į tą, kurį sapnavau.
Išlipau iš mašinos ir nutvėrusi savo lagaminą, vilkau jį iš plytelių sudėliotu takeliu link paradinių namo durų.
- Tavo kambarys antrame aukšte. Tikiuosi, jog lengvai jį rasi, - čiauškėjo mama už mano nugaros.
Tyliai įėjau į namus ir palikau lagaminą koridoriuje. Viduje kirbėjo keistas jausmas, tačiau nepaisydama jo užlipau į antrą aukštą. Turiu pripažinti, jog namas buvo gana erdvus. Gaila, jog didelės patalpos man visada keldavo baimę. Todėl ir mylėjau savo senuosius namus: kambariai buvo maži, tačiau jaukūs ir mieli. O naujieji namai nei iš tolo neprilygo tam pastatui, kurį palikau.Vaikščiojau iš kambario į kambarį, beveik taip pat kaip ir savo sapne, tik šį kartą viskas buvo realu. Patalpų dizainas nebuvo labai išskirtinis, buvo matyti pastangos įrengti namus kuo moderniau, kad nebeliktų nei vienos seno namo užuominos.
Iki soties paklaidžiojusi antrame aukšte, užėjau į savo kambarį. Vienintelis dalykas, kuris man labiausiai patiko ir krito į akis – mažas balkonas. Pats kambarys buvo niekuo neišsiskiriantis. Tipiškas jauno žmogaus kambarys. Labiausiai jame man patiko didelė knygų lentyna ir, iš pirmo žvilgsnio patogiai atrodanti, sofa. Jau įsivaizdavau save, sėdinčią ant jos ir skaitančią. Tikriausiai mano kambarys ir buvo ta vieta, kurioje jaučiausi ganėtinai saugiai. Visos kitos patalpos varė man šiurpą ir nežinojau kodėl.
Nulipau laiptais žemyn, kad pasiimčiau koridoriuje stovėjusį lagaminą ir užsitempčiau į savo kambarį. Staiga kažkoks šešėlis perbėgo prieblandoje skęstančiu koridoriumi. Stovėjau bent dvi minutes, plačiai atmerktomis akimis ir manydama, jog man tik pasirodė. Šešėlių žaismas, šviesos ir tamsos pokštai, nieko daugiau. Po visų naktinių košmarų buvau pakankamai įsibauginusi, kad kiekvienas įtartinas šmėstelėjimas keltų man įtarimą ir baimę.
Jau lenkiausi pasiimti savo lagamino, kai išgirdau kažką garsiai užtrenkiantį paradines duris. Galvojau, jog čia mama lieja savo nusivylimą gyvenimu ant durų, tačiau po kiek laiko durys vėl atsidarė ir užsidarė. Tuo tarpu aš jau buvau pusiaukelėje užvilkusi savo lagaminą į antrą aukštą.
- Kara! - mamos balsas buvo šiek tiek suirzęs.
- Ką?- Kodėl užtrenkei man duris prieš pat nosį?Sustojau ant laiptų ir suglumau. Kai išgirdau užsitrenkiančias duris, stovėjau koridoriuje ir tikrai neuždariau jų. Trumpai galvoje pasirodo mintis: o gal tai buvo tas juodas šmėstelėjimas?

3.


Žvilgtelėjau į mamą kaip bukaprotė.
- Neužtrenkiau. Net nestovėjau prie jų.
Papurčiau galvą, tarsi išmesdama tą mintį iš ten. Tai tikriausiai skersvėjis.
- Tikriausiai skersvėjis, - suglumusi sumurmėjo mama, tarsi atspėdama mano mintis.
O kažkur giliai pasąmonėje man dingtelėjo, jog mano ekskursijos po namus metu – visi langai tikrai buvo uždaryti.
Mama isteriškai ir nervingai nusijuokė, taip išblaškydama mano mintis.
- Geriau padėk man atnešti likusias dėžes, - tarė ji padėdama dėžę ant žemės, kurioje subarškėjo puodeliai ir lėkštės.
Atvilkusi paskutines dėžes į namo vidų, pagaliau galėjau užsinešti visus man priklausančius daiktus į savo kambarį. Pastarasis buvo vienintelė namo vieta, kurioje nereikėjo jausti galvą slegiančios įtampos. Turėjau pripažinti, jog kambarys man tikrai patiko.
Kol mama tyliai keikėsi ir krovė mūsų daiktus iš dėžių, aš išsmukau laukan. Nors mano lagaminai ir keletas krepšių vis dar stūksojo viduryje kambario, man beviltiškai reikėjo išeiti šiek tiek prasiblaškyti nuo namo atmosferos. Jeigu nebūčiau iš ten dingusi būčiau arba apsiverkusi iš keistos baimės, arba mažų mažiausiai gavusi isterijos priepuolį, tuo pačiu sukeldama mamai širdies smūgį. Iš vieno krepšio išsitraukusi eskizų sąsiuvinį ir pieštuką, tyliai išsmukau pro duris ir nupėdinau gatve.
Gatvė, kurioje turėjome gyventi, nepasižymėjo judrumu, nuolat bevaikštinėjančiais žmonėmis ar kitomis gyvybės formomis. Paširdžiuose dingtelėjo, jog jei skubiai prireiktų pagalbos, būtų ypatingai sunku jos gauti. Žingsniavau šaligatviu, sukiodama galvą į šonus ir stengiausi pamatyti nors vieną gyvą būtybę. Visi namai atrodė labai tvarkingai su savo pedantiškai nupjautomis pievelėmis ir nuobodžiai išdėliotais augalais. Abejojau, jog šitoje gatvėje susirasiu daug naujų draugų arba bent jau pažįstamų. Nors ir neatrodžiau kaip labai bendraujantis žmogus, man gyvybiškai svarbiai reikėjo žmonių, kuriais naudodamasi aš galėčiau dingti iš namų, kuriuose karaliavo pernelyg saldžiai lipšniai nusiteikusi mama.
Pačiame gatvės gale pastebėjau nedidelį parką. Žinoma, jis buvo visiškai tuščias. Klestelėjau ant šleikščiai žalio, nusilupusiais dažais suolelio ir užverčiau galvą į apniukusį dangų. Dangus buvo toks baltas, jog norėjosi ant jo ką nors nupiešti. Giliai atsidusau ir išsitraukiau savo sąsiuvinį su piešiniais. Kritiškai žvelgdama, lėtai verčiau lapą po lapo. Prisiminiau, jog labai mėgdavau eiti į netoli namų esančią arbatinę ir sėdėdama kamputyje piešti žmonių, esančių patalpoje, šaržus.Ant popieriaus lapo užtiško mažas, vos pastebimas lašelis. Kilstelėjusi galvą aukštyn pamačiau, jog baltas dangus grasino man už norą jį apipiešti. Dideli pilki debesys rinkosi virš manęs nežadėdami nieko gero. Greitai užverčiau piešinius ir pašokusi nuo suoliuko, greitu žingsniu patraukiau namo. Užsitraukiau ant galvos džemperio gobtuvą ir nuleidusi galvą, prie krūtinės glausdama sąsiuvinį skaičiavau žingsnius. Staiga kažkas rėžėsi į mano petį. Smūgis buvo toks stiprus ir netikėtas, jog sąsiuvinis išslydo iš rankų ir tyliai šleptelėjo ant pilkšvo šaligatvio.
- Oi, atsiprašau, - išgirdau balsą ir pamačiau ranką, kuri pakėlė sąsiuvinį ir grąžino man.
- Nieko tokio, - sumurmėjau ir pagaliau pakėliau akis į pirmą sutiktą žmogų čia.
Pirmas dalykas kritęs į akis buvo ryškiai melsvos akys ir iš po gobtuvo išdavikiškai kyšančios kelios ilgos, rudos garbanos.
- Tu tikriausiai neseniai čia atsikraustei, nes dar nemačiau tavęs šioje gatvėje, - greitai išbėrė netikėtai sutikta persona.
Linktelėjau galva ir pasistengiau išlaužti draugišką šypsnį.
- Aš Deimantė, - tarė ir atkišo ilgą ranką.
- Kara, - ištariau ir paspaudžiau ranką.
- Mielai, dar paplepėčiau su tavimi, Kara, tačiau turiu skubėti, kol dar neprasidėjo liūtis. Tikiuosi dar susitiksime!
Mergina šyptelėjo ir pro mane nuskubėjo priešinga kryptimi.
Stovėjau šiek tiek sumišusi. Deimantė, ar koks jos vardas, pasirodė viena iš tų draugiškų ir aktyvių merginų, nuolat bėgančių ir skubančių užsiimti įvairia veikla. Vertas dėmesio žmogus. Galbūt ji ir taps didžiausiu mano pretekstu dingti iš namų ir nekentėti mamos padlaižiavimo.Įslinkusi į namus, stengiausi kuo tyliau uždaryti duris. Deja, jos užsidarė su galingu trenksmu ir mama atskubėjo į prieškambarį.
- Kara! Kur buvai?
- Išėjau pasivaikščioti ir apsidairyti po apylinkes. Tik nesakyk, jog pasigedai manęs, - sarkastiškai nusivaipiau.
- Tik nereikia to sarkastiško tono. Taip, pasigedau ir taip, man buvo šiek tiek neramu, jog išėjai nieko nepasakiusi.
- Bet dabar aš čia. Sveika ir gyva, - nusišypsojau ir nuėjau į virtuvę.
Girdėjau kaip mama sekė man iš paskos, tarsi norėdama įsitikinti, jog vėl paslaptingai kur nors nedingsiu. Nesijaudink mama, lauke lyja, tai geriau jau susitepsiu sumuštinį ir tyliai pasėdėsiu savo naujajame kambaryje nei bastysiuosi tuščiomis gatvėmis.
- Gal sutikai kokių naujų mūsų kaimynų? – pasiteiravo mama sėsdama ant virtuvinės kėdės.
- Ne, gatvėje buvo tuščia.
Nusprendžiau nutylėti trumpą ir gana keistą istoriją apie Deimantę. Tai būtų iššaukę mamos džiugų suplojimą delnais ir šūksnį „Kaip tau pasisekė, jau susiradai draugų!“. Ir šiaip, man nepatinka, kai tėvai, arba mano atveju, kažkuris iš jų, per daug žino apie mano gyvenimą. Kuo mažiau žino jie, tuo ramesnė jaučiuosi.
- Kara, noriu tau kai ką pranešti... – mamos balsas nežadėjo nieko gero.
Kilstelėjau vieną antakį ir žvilgtelėjau į ją.- Poryt pas mus ateis vienas žmogus...
- Tu jau susiradai naują draugą? – pertraukiau mamą.
- Na, jis nėra naujas draugas... Su juo bendraujame gana seniai, - mačiau kaip mama pasimetė.
- Palauk, - mano smegenys pagaliau apdirbo ir sudėliojo faktus, - Tai mes čia atsikraustėme ne dėl to naujo darbo, o dėl tavo meilužio?
- Na, nevadink jo taip. Santykiai su tavo tėčiu vis tiek po truputį iro, - šlykštūs pasiteisinimai užgulė mano ausis.
Rankos mostu nutildžiau mamą.
- Galėjai bent jau sakyti tiesą, - išrėžiau, - Aš ne mažas vaikas, kuriam reikia meluoti ir pudrinti smegenis.
- Aš bijojau tavo reakcijos, - tarstelėjo mama.
- O aš jau pradedu bijoti, jog kiekvienam žingsnyje tu man meluoji, - net pati nejausdama pakėliau balsą.
- Nešauk ant manęs, - mamos balsas pradėjo lūžinėti iš pykčio.
- Kodėl tu visą laiką mąstai tik apie save?
- Aš ne...
- Esi savanaudė kalė, - iš mano burnos skriete išskriejo žodžiai.
Mamos akys išsiplėtė kaip dvi lėkštutės, ji atsistojo priėjo prie manęs ir skėlė antausį. Mano varganas sumuštinis nukrito ant žemės ir paliko šokoladinio kremo pėdsaką ant virtuvės plytelių.
Susiėmiau skruostą ir išvertusi akis įsispoksojau į mamą. Jos lūpos buvo tvirtai sučiauptos, šnervės išsiplėtusios, o akys pilnos pykčio ir šiek tiek susiaurėjusios.
- Nedrįsk manęs taip vadinti, - sušnypštė man.
Jaučiau pyktį verdantį mano gerklėje. Norėjau tuojau pat išrėkti viską ką manau, visus bjauriausius žodžius adresuoti jai. Tačiau tik stovėjau susiėmusi už degančio skruosto ir dusau nuo įniršio.
Mieloji mama, žinok, jog šitaip aš nepaliksiu. Salsvo keršto planas jau alsuoja mano galvoje, tad būk tam nusiteikusi.
4.

Visiškai nelauktai atėjo ta diena, kurios labai laukė mano mama. Duodu galvą nukirst, jog apie tai galvojo jau važiuodama čia. Šiandien buvo ta diena, kai jos meilužis (man nerūpi, jog ji prašė jo taip nevadinti) turėjo ateiti pas mus kažkokių proginių pietų. Mama virtuvėje plušėjo nuo ankstaus ryto, o aš piktai niurnėjau, nes jos garsus puodų trankymas ir lėkščių tarškėjimas prikėlė mane iš saldaus bei pelnyto miego. Suniurzgiau ir paslėpiau galvą po antklode, tačiau įkyrus garsas vis vien sugebėjo pasiekti mano ausis. Teko ropštis iš lovos ir vis dar padoriai nepabudus dėlioti pėdas virtuvės link.
Po mūsų ginčo mamai netariau nei vieno žodžio. Jos išdidumas taip pat neleido suvirpinti balso stygų ir kreiptis į mane. Tačiau nuojauta kuždėjo, jog būtent šiandien ji prabils.
„Prašau, elkis normaliai“ – taip turėtų tarti man, kai suskambės durų skambutis, o už durų stovės jos naujoji meilė.
Pykau ant mamos už bereikšmį melą ir savanaudiškumą. Jau geriau būtų mane palikusi gyventi pas tėtį, jis bent nebūtų taip šleikščiai apsimetinėjęs geradariu. Mano tėtis nebuvo tobulas – žinau, tačiau jis bent buvo tikras. Tačiau turiu pripažinti, jog mano jausmai abiems tėvams buvo labai susiraizgę. Jaučiausi sutrikusi. Mama – meluojanti egoistė, o tėčiui aš ne tiek daug ir rūpėjau. Jo gyvenimas buvo nepailstamas lipimas karjeros laiptais, todėl nieko keisto, jog pusę savo gyvenimo galvojau, kad esu netyčiukas.
Atsistojau virtuvės tarpduryje ir įsisprendusi rankomis į šonus svilinau mamą žvilgsniu. Ji pakėlė akis nuo dubens su maišomomis salotomis ir abejingai pažvelgė į mane. Kai sužinojau tiesą ir, mamos dideliam nusivylimui, nesureagavau teigiamai, ji nusimetė lipšnios ir rūpestingos mamos kaukę ir pradėjo žvelgti į mane visiškai abejingomis akimis. Karla yra – gerai, Karlos nėra – dar geriau. Pastarąsias dvi dienas gyvenau savarankišką ir nepriklausomą gyvenimą. Mama namuose būdavo retai, o jeigu ir būdavo, vengdavau sutikti ją mūsų naujojo namo koridoriuje. Kelias akimirkas paspoksojom viena į kitą ir ji toliau įniko maišyti salotas. Iš orkaitės sklido kepamo kepsnio kvapas, o ant stalo buvo padėtas ką tik iškeptas pyragas. Bent jau skaniau nei įprastai pavalgysiu.
Apsisukau ir grįžau į savo kambarį. Iš spintos išsitraukiau suknelę, kuri puikiai atspindėjo mano nuotaiką ir nusiteikimą šiam vakarui – nakties tamsumo drabužis, idealiai tiko man. Šyptelėjau pagalvojusi, jog atrodysiu geriau nei mama.
- Kara! – ataidėjo balsas iš virtuvės.
Nei kiek nenustebau išgirdusi – žinojau, jog mama norės įsitikinti ar aš nestosiu skersai kelio jai ir jos gyvenimo meilei. Aš ne tik stosiu, tačiau ir liksiu tvirtai stovėti it kokia plytų siena. Principai, pyktis ir keistas keršto troškimas tekėjo mano venomis ir, deja, tačiau nieko negalėjau padaryti. Jai tikrai nereikėjo man meluoti. Ir trenkti to antausio, dėl kurio net ištėškiau sumuštinį ant žemės.
Sugrįžau į virtuvę ir atsistojau tarpduryje kaip koks kareivėlis, pasiruošęs tarnybai. Mama stovėjo atsirėmusi į virtuvinę spintelę, ant jos melsvos prijuostės buvo keletas baltų dėmių nuo miltų. Klausiamai kilstelėjau dešinį antakį.
- Tu turbūt net nenumanai, koks svarbus vakaras laukia manęs, - lėtai pradėjo. – Praeitą kartą, kai bandžiau tau viską gražiai paaiškinti, tu neišklausei manęs iki galo.
Nekantriai atsidusau. Mama tikrai buvo siaubingai negabi kalbų, kurios skambėtų tarsi iš filmų su moralu, kūrimui.
- Aš labai tikiuosi, jog tu elgsiesi kaip suaugęs, racionaliai mąstantis žmogus. Prašau, nesielk kaip mažas vaikas ir nepadaryk man gėdos. Prašau tavęs tik tiek.
- Daug prašai, - sarkastiškai nusivaipiau, ištarusi pirmuosius žodžius jai per pora pastarųjų dienų.
Mama apsimetė, jog negirdėjo ir išmetė paskutinį jai likusį, jos manymu labai stiprų, kozirį:
- Aš papasakojau Pauliui apie tave. Jis nekantrauja susipažinti su tokiu gabiu vaiku kaip tu. Tarp kitko, norėtų pamatyti tavo piešinius.Pavarčiau akimis ir prunkštelėjau. Mano mamai negalima žiūrėti filmų, kurių tema tėvai ir vaikai. Jeigu ji mano, jog jos „mylimojo“ noras susipažinti su manimi pakeis situaciją ir mano požiūrį į jų meilės istoriją – ji klysta taip pat kaip ir viduramžių žmonės, manantys, jog Žemė yra visatos centras.
- Manau, tau tai išeitų į naudą. Jis pažįsta keletą gerų dailės mokytojų, kurie galėtų tau padėti. Gal net padėtų tau surengti tavo darbų parodą, - ji visiškai ignoravo mano susierzinusius atodūsius ir veido mimiką.
- Kodėl manai, kad aš noriu savo darbų parodos? – neištvėriau.
- Parodyk man nors vieną žmogų, kuris nenorėtų būti pripažintas ir turėti puikios ateities, – mamos balse jutau ironijos prieskonį.
Ji buvo velniškai teisi. Tačiau tik vienas klausimas: ar aš to norėjau? Taip, būtų labai smagu surengti savo darbų parodą, tapti jauna ir talentinga dailininke, bet aš nenorėjau būti atrasta tokiu keliu. Aš viską įsivaizdavau šiek tiek kitaip. Tai ne aš turiu brautis pas dailės mokytojus ir kišti jiems savo darbus, tai jie turi mane pamatyti ir suvokti, jog turiu gabumų. Pripažinsiu – turėjau kelis didelius principus ir aklai jų laikiausi, nes kitaip būčiau ta naivi mergaitė, kuri tiki viskuo ir visais. Šiuolaikinis pasaulis tokius žmones negailestingai sutrypia. Tačiau gal toks būdas, kaip alternatyva, buvo visai įmanomas.
- Taigi, manau mes susitarėme, - mama dirbtinai man nusišypsojo, - Tu būsi gera mano dukra, o aš padėsiu tau ir tavo talentui atsiskleisti.
- Tai šantažas, - iškošiau pro sukąstus dantis.
- Ne, tai taktika, - jos dirbtinė šypsena kėlė norą jai trenkti ir numušti tą kvailą išraišką nuo veido.
Grįžau atgal į savo kambarį. Reikėjo viską apgalvoti, nes mano piešiniai buvo per daug geri laikyti spintoje, stalčiuose ar kukliai pakabintus ant sienų savo kambaryje. Mano mama visada mėgo regzti intrigas, manipuliuoti kitais ir šantažuoti. Net nesusimąsčiau, jog vieną dieną visa tai atsisukus prieš mane ir aš atsidursiu kryžkelėje.
Lėtai apsirengiau suknelę, susišukavau plaukus ir porą minučių žiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje tarsi bandydama išskaityti atsakymą iš savo pilkų akių ir akmeninio veido. O gal vis dėlto reikėtų nusileisti? Bent šį kartą.
Mano minčių srautą nutraukė durų skambutis. Ne tik visus namus, tačiau ir mano sielą nusmelkė garsas, kuris reiškė, jog laikas galvojimui baigėsi ir laikas veikti. Arba daryk kažką, arba tylėk ir nuolankiai nuleisk galvą.
- Kara! Greičiau ateik!
Lėtai žingsniavau balso link, o juoda suknelė plaikstėsi man aplink kojas. Mama stovėjo prie durų ir nekantravo kada galės jas atidaryti ir pulti į glėbį savo išrinktajam. Ji taip pat pasipuošė suknele, tačiau mėlynos spalvos, pabrėžiančią jos figūrą. Atsistojau šalia jos ir laukiau jos klyksmo pamačius žmogų stovintį už durų ir nekantraujantį pamatyti naujuosius mūsų namus.
Mama šyptelėjo, pasitaisė plaukus ir stvėrėsi už durų rankos, kaip skęstantis už šiaudo. Pastarosios sunkiai girgždėdamos atsivėrė ir man net nespėjus pamatyti žmogaus, kuris jau sugebėjo sukelti sumaištį mano gyvenime, mano ausis užgulė mamos džiugus balsas.
- Sveikas!
Ką gi, tiesos akimirka. Pripažinimas ir apsimetinėjimas naivuole ar mamos isterija pagardinta saldaus keršto padažu?
5.
Mama savo švytėjimu, pamačiusi rudų plaukų ir iškilmingos stovėsenos, kuri tiesiog rėkia, jog „aš svarbiausias“, vyrą nustelbė viską, kas tik geba skleisti šviesą. Ar galėjau teigti, jog ji atrodo laimingesnė, nei tais laikais, kai buvo su tėčiu? Nedrįsau ištarti, tačiau žinojau, jog atsakymas – teigiamas.
- Labas, Pauliau! – šūktelėjo mama ir šoko vyrui į glėbį.
- Seniai matyta, mieloji, - jo žemas balsas sudrebino namo sienas.
- Kaip kelionė? – jos mandagumas vertė mane žiaukčioti.
- Puikiai, dėkoju, - šyptelėjo vyras, kuris ryte rijo žvilgsniu mamos iškirptę.
- Ak, taip! Pauliau, susipažink su mano dukra, - lyg netyčia prisiminusi, jog dar egzistuoju, šūktelėjo mama. Jos spigus iš susijaudinimo balsas ėmė rimtai groti mano nervais.
- Kara, čia Paulius, Pauliau čia Kara, - ji dirbtinai nusijuokė.
- Malonu, Kara, - ištiesta vyro ranka kabojo man prieš nosį.
Akimirką sudvejojau ar verta paspausti didžiulę leteną ir tuo veiksmu patvirtinti mūsų pažintį.
- Man taip pat, - mano šypsena buvo sumišusi tarp dirbtinumo ir žvėries vypsnio. Dar spėjau pagalvoti, kokia mano ranka maža palyginusi su jo milžiniškais gniaužtais.Vis dėlto teks apsimesti gerąja dukrele ir pralaimėti principų karą. Viską apsvarsčiau ir suvokiau, jog man daug svarbiau yra tyla ir ramybė. Be to, gausiu ir tai, ko visada pašnabždomis troškau jau ilgą laiką. Tačiau jeigu jis tik pabandys kabinėtis prie manęs, prisiekiu viskuo, kas man brangu, aš savo pačios rankomis nusuksiu jo niekingą sprandą.Visi trys patraukėme link valgomojo, kuriame pedantiškai sudėliotas maistas, lėkštės ir įrankiai.
- Tuoj atnešiu kepsnius, - šyptelėjo mama ir dingo virtuvėje.
Nėra jokių abejonių, jog tai buvo taktinis manevras, kad galėčiau neva artimiau susipažinti su jos širdies užkariautoju. Mintyse giliai atsidusau ir nusiteikiau save banaliems ir kvailokiems klausimams.
Po poros minučių, aš ir Paulius vis dar sėdėjome spengiančioje tyloje ir vis žvilgčiodavome vienas į kitą, stengdamiesi nepagauti žvilgsnių ir neturėti akių kontakto. Tyliai meldžiausi, jog mama kuo greičiau grįžtų su tais kvailais kepsniais, nes nejauki atmosfera žlugdė mane morališkai.
Staiga vyras giliai atsiduso ir visiškai netikėtai prabilo:
- Taigi, Kara, tavo mama minėjo, jog mėgsti piešti, - lėtai, tarsi su pasimėgavimu tarė jis.
„O, velnias“ – pagalvojau ir nusišypsojau jam vanilinių ledų saldumo šypsena.
- Taip, piešimas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, - šypsena nesitraukė nuo mano veido. Tikriausiai tokią reikės laikyti visą vakarą arba tol kol mėšlungis sutrauks skruostus ir visą žandikaulį.
- Visada yra džiugu rasti naujų talentų, - jis šyptelėjo.
Mano akys vis lakstė po patalpą taip bandydamos išvengti tiriančių ir bandančių prasiskverbti pro kaukolę į pačias smegenis migdolų spalvos akių.
- Štai ir kepsniai, - mamos balsas privertė mane atsidusti iš palengvėjimo ir džiaugiausi, jog dabar mama bus pagrindinis objektas ir maudysis Pauliaus dėmesyje.
Tyliai maumojau savo maistą ir stengiausi ignoruoti žemą Pauliaus balsą, skardų mamos juoką iš jo nevykusių pokštų ir garsų jo valgymą. Argi mama jo neišmokė, jog reikia valgyti sučiaupta burna ir nečepsėti? Staiga šviesa mūsų kambaryje pradėjo įkyriai mirgėti. Mama akivaizdžiai buvo suerzinta tuo, o aš tyliai meldžiausi, jog dėl šitų elektros pokštų ji nesugalvotų apkaltinti manęs. Paulius vaidino didvyrį ir atsistojęs pasukiojo lemputes, kurios buvo šviestuve. Pasigirdo keistas šnabždesys, kurio decibelai su kiekviena sekunde vis didėjo. Pamačiusi mamos ir Pauliaus veidus suvokiau, jog ne aš viena tai girdžiu.
- Iš kur tas garsas? – tyliai paklausė mama perbalusiu veidu.
Lėtai apsižvalgiau ir nesulaikiau klyksmo pamačiusi kraupią figūrą tarpduryje. Ilgi plaukai, sudriskusi balta suknelė ir raudonos degančios akys. Mama ir Paulius stovėjo kaip suakmenėję, jų veidai buvo sustingę iš siaubo, burnos šiek tiek pražiotos, o akys sklidinos išgąsčio. Visi trys stovėjome sulaikę kvapą ir laukėme kas bus toliau, kažkur širdyje besitikėdami, jog galbūt mes viską sapnuojame ar įsivaizduojame. Tačiau suvokiau, jog tai ką matau prieš save nebuvo kažkokia iliuzija. Tai buvo graudi ir siaubinga realybė, nė trupučio neiškreipta. Raudonakė būtybė ištiesė ranką tarsi kviesdama griebti už negyvos galūnės ir kartu su ja eiti į baisiausius košmarus, o burna murmėjo neaiškius žodžius.
Tvirtai suspaudžiau akių vokus ir mintyse siunčiau būtybę velniop, kad ji paliktų mus ir niekada negrįžtų. Po kelių akimirkų su užmerktomis akimis ir pasiuntimais velniop, pajutau, jog šviesa nebemirksi. Palengva atsimerkiau ir pamačiau, jog tarpduryje niekas nebestovi. Jutau kaip drebėjo mano keliai ir rankos, o juoda suknelė tik dar labiau išryškino išbalusią mano odą. Staiga išgirdau kaip kažkas netoli manęs nukrito. Galimi buvo du variantai: arba mama, arba Paulius nualpo iš streso ir išgąsčio. Atsisukusi pamačiau, jog vis dėlto tai buvo pirmas variantas. Mama gulėjo sukniubusi ant valgomojo grindų.
- Kas čia per mėšlas? – keikėsi Paulius.
Valdinga jo stovėsena buvo beveik sunykusi, vyras iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti savo orumą, tačiau baimė vis dar buvo sustingusi jo akyse.
Atsiklaupiau prie mamos ir, įsikabinusi į jos pečius, papurčiau.
- Mama! Pabusk! – mano laibi pirštai vis labiau smigo į jos pečius.
- Atnešk stiklinę vandens, o aš ją kaip nors atgaivinsiu, - sukomandavo, šiek tiek nurimęs, mamos draugas.
Nekenčiu, kai man nurodinėja. Piktai dėbtelėjau į Paulių ir atsargiai dėliodama kojas, tarsi pastarosios būtų švininės, nukėblinau į virtuvę. Buvo tikrai baugu stovėti vienai to namo patalpoje, po kažkokios būtybės išpuolio. Atrodė, jog vos tik mirktelsiu, prieš mane stos tas pats kraupus padaras ir sudraskys mane į gabalus.
Kai su vandens stikline ir valerijono lašais pasirodžiau valgomo tarpduryje, mama jau buvo atsigavusi. Prie šiek tiek drebančios ir vis dar šoke esančios moters sėdėjo ir Paulius, nusitvėręs dešinę jos ranką. Toks baimės aplietas buitinis vaizdelis sukėlė tokį šleikštulį man, jog iš skrandžio dingo visas sustingęs siaubas. Padaviau mamai vandenį ir lašus, o jos rankos drebėjo taip stipriai, jog baiminausi, kad išlies visą vandenį sau ant krūtinės.
Nebuvau tikra tuo ar buvau sukrėsta, ar išsigandusi, to vaizdo, kuris taip šokiravo mamą ir jos draugužį. Galbūt mano protas atsisakė tuo tikėti ir viską pavertė nevykusiu sapnu, kurį pamiršti vos pramerkęs akis. Tačiau tvirtai žinojau, jog mūsų gyvenimas čia tikrai nebus toks, kaip pastarąsias dvi dienas.
Palikusi mamą bei jos draugą valgomajame, vis dairydamasi per petį, nuėjau į savo kambarį. Tik žengusi pirmą žingsnį ant rusvo parketo, uždariau duris ir nugara atsirėmiau į jas, tarsi tai neleistų niekam įeiti, pradedant mama ir baigiant visomis kraupiomis būtybėmis. Staiga mano akys užkliuvo už keistos dėžės ant rašomojo stalo. Aš jos tikrai čia neatnešiau ir nepadėjau.
6.

Visa mano baimė klyktelėjusi pabėgo ir vietą užleido smalsumui. Tyliai pasukau raktą duryse, taip garantuodama visišką ramybę bei individualumą. Atsargiai priėjau prie dėžės ir bakstelėjau į ją pirštu, tarsi šis mano veiksmas būtų lemiamas prieš mane užpuolant šimtams poltergeistų. Tačiau nei kažkas baisaus, nei kažkas gero neįvyko ir aš ramia sąžine nuėmiau dėžutės dangtelį. Pastaroji buvo iš tvirto kartono, tamsiai ruda, jau truputį apiplyšusi ir nusitrynusi. Atrodė, jog vienas neatsargus judesys ir keturkampė dėžė subyrės rankose. Jos viduje buvo pora knygelių ir nuotraukų albumas. Dėžės dugne tikėjausi rasti raštelį, mažą popieriaus skaitę, bet ką, kas apšviestų mane ir išduotų kieno tie daiktai. Raštelio dugne nebuvo, tačiau vietoje jo gulėjo keistas pakabukas. Viską išėmusi iš dėžės sudėliojau ant savo rašomojo stalo. Knygelės pasirodė esą dienoraščiai, o nuotraukų albumas buvo pilnas nespalvotų fotografijų.
Pasigirdo beldimas į mano kambario duris.
- Kas ten? – šūktelėjau paskubomis viską dėdama į dėžutę ir slėpdama ją spintoje.
- Čia aš, kas dar galėtų būti, - mamos balsas skambėjo visiškai apgailėtinai ir liūdnai.
Atsidusau ir nuėjau atrakinti durų. Mama nedrąsiai įėjo į mano kambarį ir atsisėdus ant lovos prabilo:
- Kodėl užsirakinai?
- Dėl saugumo jausmo, - sumurmėjau.
- Kaip jautiesi? – jos klausimas pakibo ore ir aš suvokiau, jog to reikėtų klausti jos pačios.
- O tu? – klausimas atsitrenkė į klausimą.
- Nežinau net kaip ir jaustis. Galbūt mums visiems trims tik pasirodė.
- Taip nebūna, - skeptiškai žvilgtelėjau į ją.
- Aš nežinau net kaip tai logiškai paaiškinti.
- Paulius jau išėjo? – reikėjo kažkaip nutraukti pokalbį apie tai, kas įvyko valgomajame.
- Išėjo. Buvo siaubingai sutrikęs ir išsigandęs.
Labai knietėjo paklausti ar tai turės įtakos jų tolesniems santykiams, tačiau klausti to būtų itin netaktiška. Net man.
- Mes liksime čia gyventi? – staiga paklausiau mamos.
Ji žvilgtelėjo į mane savo sutrikusiu žvilgsniu.
- Tikrai nežinau. Po šiandienos įvykių, visai norėčiau dingti iš čia, tačiau namą nusipirkome neseniai ir jeigu dabar norėtumėme vėl parduoti tai atrodytų šiek tiek nelogiška. Žmonės galėtų pagalvoti, jog kažkas blogai su juo, nors taip ir yra.
- Taigi, galutinis sprendimas, jog liekame čia?
- Ne visam laikui, gal kaip nors ištversime porą mėnesių, o po to aš pradėsiu ieškoti pirkėjų.
Mama sėdėjo ant mano lovos, svarstydama kitus galimus pasirinkimus, o aš stovėjau viduryje kambario, nekantriai laukdama kad ji išeis. Man siaubingai knietėjo pavartyti dienoraščius ir nuotraukų albumą. Smalsumas nugalėjo baimę ir kraupios būtybės atvaizdas buvo nublankęs prieš paslaptingą dėžutę su dar neskaitytais dienoraščiais.
- Mama, manau turėtum eiti pailsėti, - atsargiai tariau.
- Tikriausiai teks, - ji atrodė siaubingai pavargusi.
Mama atsistojo ir trumpai žvilgtelėjusi į mane tarė:
- Neužrakink durų, jeigu kartais man tavęs prireiktų.
Linktelėjau galva ir jai išėjus tyliai uždariau kambario duris. Iš spintos ištraukiau dėžę ir išėmiau pirmą pasitaikiusį dienoraštį.
- Bus skaitinys prieš miegą, - sumurmėjau pati sau ir padėjau sąsiuvinį ant stalo.
Tyliai slinkau visiškoje tamsoje paskendusiame koridoriuje mamos miegamojo link. Atsargiai žvilgtelėjau pro pravirų durų plyšį: patalpoje vyravo lengva prietema, nesigirdėjo jokio garso, todėl padariau gana drąsią išvadą, jog mama miega. Taip pat tyliai kaip atėjau taip ir grįžau atgal į savo kambarį ir trumpai padvejojau prie durų: rakinti ar ne? Vis dėlto nusprendžiau jas tik uždaryti.
Pakabukas, tyliai gulintis dėžutės dugne, nedavė man ramybės. Ištraukusi jį varčiau rankose ir mintyse spėliojau, ką reiškia ta sidabrinė penkiakampė žvaigždė, hipnotizuojančiai švytuojanti ant plonos, rusvos juostelės. Trumpai šmėstelėjo mintis galvoje, jog galbūt reikėtų paklausti mamos. „Ne, neklausk. Ji norės sužinoti iš kur jį gavai, o dėžė buvo palikta tavo kambaryje, ant tavo stalo ir priklauso ne jai“ – tvirtino balsas galvoje. Apjuosiau pakabuku savo kaklą ir net pati nustebau kaip puikiai jis man tinka. Sidabrinė žvaigždė ilsėjosi kažkur ties mano raktikauliais ir suteikė keistą saugumo bei pasitikėjimo jausmą. Paėmiau į rankas sąsiuvinį pilku apipaišytu viršeliu ir atvertusi
pirmą puslapį greitai perbėgau akimis. Pastarosios vis plėtėsi iš nuostabos, skaitant žodį po žodžio išraitytus mėlynu rašalu. Čia kažkada gyveno mergaitė, kurios dienoraštį aš ir turėjau rankose.
„Mano vardas Rūta ir aš neišprotėjau. Po mėnesio praleisto šiame name aš drąsiai teigiu, jog šita vieta yra prakeikta. Tėvai netiki, sako, jog mažosios Rūtelės fantazija pernelyg laki, tačiau jie neregi to, ką kiekvieną dieną matau ir negirdi to, ką kiekvieną naktį girdžiu. Čia pragaro namai su tūkstančiais besikankinančių sielų ir kiekviena iš jų naktimis pasakoja savo istorijas. Mano beprotybė jau kažkur šalia, ateis laikas ir aš būsiu viena jų.“
Net nepajutau kaip mano rankos pradėjo drebėti. Kodėl aš net nesusimąsčiau apie tai, jog žmogus, rašęs tuos sakinius, gali meluoti? Nes kiekvienas žodis buvo persigėręs nuoširdumu ir tikrumu. Abejoti būtų buvusi nuodėmė ypač po to, ką išgyvenau pati. Atsiverčiau paskutinį dienoraščio puslapį, kuriame jau nebe tokiu dailiu raštu buvo išraitytas tekstas.
„Jie vis kviečia mane į savo pasaulį, nori, kad amžiams likčiau įstrigusi ir be vietos klaidžiojanti šiuose namuose. Tėvai pirmadieniui užrašė mane pas psichiatrą, o aš pradedu vis labiau abejoti ar sugebėsiu sulaukti kitos savaitės.
Šiąnakt, kai pabudau, šalia lovos mačiau blyškią moters fizionomiją. Ji tiesė rankas į mane, tarsi norėdama pasikviesti pas save, tačiau prieiti per arti negalėjo. Tikriausiai pentagrama neleido. Sako, jog ji atbaido visas piktąsias dvasias ir velnius. Ak, kaip džiaugiuosi, kad turiu ją. Tikriausiai tai vienintelis dalykas, kuris dar geba išsaugoti mano sielą. Nors abejoju ar tai ilgai laikys. Man reikia dingti iš čia ir kuo greičiau.Aš tik nesuprantu vieno dalyko – kodėl mano tėvai jų nemato, negirdi ir nejaučia? Kodėl jie vaidenasi tik man? Nesirinkau tokio gyvenimo – tokio keisto beprotės gyvenimo. Ne, aš ne beprotė, aš tik šiek tiek sutrikusi ir dėl to kalti šie namai. Pasiklydusių dvasių namai.
Galbūt yra būdas jas išlaisvinti iš čia? Norėčiau žinoti.“
Mano oda pašiurpo ir kiekvienas plaukelis atsistojo piestu tarsi mažos smulkios vielutės ant kūno. Drebančios rankos išmetė sąsiuvinį ant žemės ir aš nejučiomis pati prisėdau ant rusvo parketo. Galvoje sklandė tik vienas klausimas: „Kas per velniava vyksta šiuose namuose?“ Pradėjau manyti, jog reikėtų mamai pasiūlyti dingti iš čia greičiau nei po mėnesio. Jeigu visa tai, ką rašė ta mergina yra tiesa – mums gresia labai realus pavojus. Pasidarė itin nejauku žinant, jog namo koridoriuose slankioja paranormalios būtybės, trokštančios mūsų sielų ar gyvybių. Prisipažinsiu, jog dvasios ir vaiduokliai nebuvo tai, kuo aklai tikėjau, tačiau jau vien tai, ką teko regėti mūsų valgomajame braukė lauk mano skeptiškumą.
Palikau dienoraštį ant stalo ir atsigulus į lovą stengiausi priversti save užmerkti akių vokus, nors žinojau, jog tai beprasmiška. Visą naktį prasivarčiau lovoje su šiurpiais reginiais lakstančiais mano galvoje, o ryte jaučiausi tarsi partrenkta autobuso.
- Kaip miegojai? – paklausė mama pastatydama kavos puodelį ant stalo prieš mane.
- Sprendžiant iš mano ratilų po akimis, turėtų būti aišku, jog nekaip, - sumurmėjau ir piktokai žvilgtelėjau į ją.
Keista, tačiau mama neatrodė labai pasibaisėtinai taip kaip aš po bemiegės nakties. Arba ji iš tiesų miegojo, veikiama raminamųjų, arba sugebėjo nuostabiai paslėpti siaubingus ratilus po akimis.
- Mama, nemanai, jog reikėtų išsikraustyti iš čia ne po mėnesio, bet po savaitės? – atsargiai rinkdama žodžius paklausiau.
Ji padėjo savo puodelį ant spintelės ir įdėmiai pažvelgė į mane.
- Aš puikiai suprantu, jog po to, kas vakar įvyko tau yra lengvas šokas, tačiau surasti pirkėjus ir naują butą mums per savaitę – gana sudėtinga. Tiksliau neįmanoma.
- Nebūtina parduoti, tiesiog susiraskime kur gyventi ir dinkime iš čia. Nejau Paulius negalėtų priglausti mūsų? Lažinuosi, jog gyvena trigubai didesniame name su tuzinu miegamųjų, - kad ir kaip stengiausi, paskutiniuose žodžiuose nuaidėjo lengvas sarkazmas.
- Pauliaus namai ne viešbutis ir jis mūsų nepriglaus, - mama aiškiai supyko. – Beje, šiandien važiuosiu į miestą. Noriu susitikti su vienu žmogumi ir reikia nupirkti keletą dalykų, - greitai išbėrė ir pakėlusi puodelį nuo spintelės išgėrė likusią kavą.
Iš mamos suraukto veido ir greito temos pakeitimo padariau išvadą, jog Paulius po vakarykščios dienos pietų jai nepaskambino ir išmovė iš šių namų kaip galėdamas greičiau su viltimi, kad nebeteks čia grįžti. Savaime suprantama, jog siautėjantys poltergeistai namuose – yra siaubingas trūkumas gražiems santykiams. „Štai ir nuplaukia mano darbų paroda“ – šmėstelėjo mintis.Suirzau ir palikusi daugiau nei pusę nugerto kavos puodelio nuėjau į savo kambarį. Nesinorėjo būti tuose namuose vienai, todėl sugalvojau, jog reikia kažkur eiti. Tikriausiai į parką, nes daugiau vietų, kuriose būtų galima pasėdėti, nežinojau. Staiga trinktelėjusios lauko durys informavo, jog mama išėjo anksčiau už mane. Jos abejingumas man stebino. Palikti vienintelę dukrą namuose, kuriuose vyksta kažkas, ko sveiku protu nesuvoktum, buvo jos rekordas, tačiau kaip savarankiška asmenybė apie tai galvojau mažiausiai. Nors iš tiesų, skaudu, kai jautiesi kaip papildomas svoris kitam.Vijau skaudžias mintis šalin, nors ir žinojau, jog jos vis vien bus kažkur šalia. Pagriebiau kuprinę ir nusileidau laiptais žemyn. Namuose vyravo spengianti tyla, kuri kėlė šiurpą ir varė siaubą. Iš palengvėjimo atsidusau tik uždariusi duris iš lauko pusės ir dukart pasukusi raktą spynoje. Lauke atrodė žymiai saugiau nei viduje.
Kojos pačios nunešė mane link parkelio ir to paties suolelio, ant kurio sėdėjau tą kartą, kai vėl turėjau dingti iš namų. Tik tada aš bėgau nuo mamos dirbtinumo, o šį kartą tenka slėptis nuo beprotystės vaikštančios namuose. Apsižvalgiusi pamačiau, jog žmonių čia šiek tiek daugiau nei praeitą kartą: kažkokia moteris vedžiojo didelį dobermaną, dvi draugės sėdėjo ant kito suolelio ir kalbėjosi, o nepažįstamas vyras, rūkydamas cigaretę, stovėjo prie medžio.
Išsitraukiau savo piešinius bei iki sprindžio dydžio nudrožtą pieštuką, tačiau net nespėjau nubrėžti linijos.
- Labas! – krūptelėjau ir vos neišmečiau piešimo priemonės iš rankų.
- Sveika, - nedrąsiai išlemenau merginai, kuri tarsi iš po žemių atsirado prieš mane.
7.
Deimantė net neklaususi atsisėdo šalia manęs ir žvilgtelėjo į baltą popieriaus lapą.
- Ką pieši? – jos energingas balsas vertė jaustis nejaukiai.
- Kol kas dar nieko, - sumurmėjau ir savo piešimo sąsiuvinį įkišau į kuprinę.
- Ei, iš kur gavai tai? – merginos balsas perskrodė mano ausų būgnelius.
- Ką gavau? – sumišusi paklausiau.
- Šitą pakabuką, - ji pirštu parodė į objektą ant mano kaklo, - Čia pentagrama, taip?
- Čia dovana nuo vieno žmogaus, - sumurmėjau, tačiau staiga atsigavau, - Pentagrama?
Deimantė žvilgtelėjo į mane tarsi būčiau pasakiusi visišką nesąmonę.
- Na, taip. Tokia žvaigždė yra vadinama pentagrama. Sako, jog apsaugo nuo paties Liuciferio ir piktųjų jėgų.
Tai štai apie kokį daiktą, apsaugantį nuo dvasių rašė Rūta dienoraštyje. Tik kaip visa ta dėžė su dienoraščiais ir šiuo pakabuku atsirado ant mano rašomojo stalo? Tačiau verta pripažinti, jog sužinojusi šio daikto paskirtį pasijutau šiek tiek ramiau ir saugiau. Galbūt sugebėsiu išgyventi tame name.
- Nežinojau, - tariau nustebusi.
- Dabar žinai, - nusijuokė Deimantė.
Po poros valandų žingsniavau namo iš parko kardinaliai pakeitusi nuomonę apie merginą, kurią atsitiktinai sutikau prieš porą dienų. Pasirodo, jog šis žmogus turėjo tūkstantį įdomių istorijų papasakoti ir tvirtą asmenybę, kuri mėgsta ginčytis dėl nesutampančių požiūrių ar nuomonių. Ne tokia tuščia, kaip galvojau. Nors ir sunkiai prisileidžiu žmones prie savęs, neskaičiuoju šimto draugų, po pokalbio su Deimante jaučiausi susiradusi žmogų, kuris turi galimybę vadintis mano drauge. Ji net pakvietė mane užeiti pas ją į svečius. Likimo ironija: susiradau draugę, tačiau po keleto savaičių aš jau gyvensiu kažkur kitur.
Žinoma, nepasakojau jai viso to košmaro, kuris vyksta mūsų namuose, nes pasirodyti beprote tikrai nenorėjau. Užteko ir graudžios istorijos apie tai, jog mamai nerūpėjau, o tėtis išvis baigė pamiršti, kad egzistuoja jo dukra. Deimantė sugebėjo paguosti ir pasakyti, jog po keleto metų galėsiu dingti kuo toliau nuo jų ir sėkmingai daryti karjerą, turėti savo gyvenimą ir žinoti, kokių klaidų negalima daryti auginant vaikus. Pagaliau tas vienišumo jausmas ištirpo ir aš jaučiausi šiek tiek geriau, nors ir reikėjo grįžti atgal į tuos siaubo namus. Tačiau man ant kaklo kabėjo pentagrama, o turint ją, nieko baisaus neturėtų nutikti, taip?
Pasukau raktą durų spynoje ir pravėriau duris. Pastarosios garsiai sugirgždėjo ir namai pasitiko mane tamsiais kambariais bei koridoriais.
- Mama! Tu jau namie? – mano balsas nuskriejo tamsa ir grįžo aidu atgal.
Puiku, dabar turėsiu sėdėti tamsoje, drebėti ir laukti kol mane sudraskys piktoji dvasia. Galbūt ta mintis išeiti ir nebuvo tokia gera.
Nuskuodžiau į savo kambarį, žaibiškai uždariau duris ir tris kartus pasukau raktą spynoje. Man reikėjo perversti visus tuos sąsiuvinius, galbūt rasiu būdą kaip kovoti su paranormaliais reiškiniais mūsų namuose. Tačiau prieš išsitraukiant dėžutę su dienoraščiais, aš iš stalčiaus paėmiau juodo guašo ir teptuką. Nusiėmiau pakabuką ir vis žvilgčiodama į jį, juodu guašu nupiešiau ant savo kambario baltų durų didelę pentagramą. Dabar namuose – bent viena patalpa, kurioje galėjau būti ir jaustis saugi. Pastaruoju metu, saugumo jausmas buvo vienas pagrindinių mano poreikių.
Šį kartą iš dėžės išsitraukiau rausvą sąsiuvinį ir atvertusi pirmą puslapį supratau, jog jis kitos merginos. Raštas, minčių dėstymas, stilius – buvo visiškai kitokie. Greitai perverčiau dienoraštį ir sustojau paskutiniame puslapyje, kaip skelbė didelėmis raidėmis užrašyta antraštė, buvo aprašyti požymiai, rodantys, jog „jie jau čia“. Akys pačios pradėjo skaityti tekstą, o smegenys kolekcionuoti informaciją.
„Nors ir žinau, kad niekas neras šito sąsiuvinio ir viskas, ką aprašau jame yra nenaudinga, kelia baimę ir abejones mano sveiku protu, tai vienintelis dalykas, kuris sugeba mane išlaikyti ir pririšti prie realybės, nes viskas, ką matau gyvendama čia verčia stvertis už galvos ir persižegnoti bent tris kartus. Kai jie ateina visų pirmą pradeda įkyriai mirksėti visos šviesos, o baimės jausmas paaštrėja trigubai. Stovi tarsi įkaltas ir stengiesi save įtikinti, jog viskas tik siaubingas košmaras. Gaila, jog taip nėra. Kambaryje pasidaro vėsu, langai gali lengvai apšarmoti, o iš kvapą begaudančių burnų tyliai veržtis garas. Paskui išgirsti šnabždėjimą, kuris smelkiasi iki pat nervų ląstelių ir verčia kraują venomis bei arterijomis lakstyti daug greičiau nei įprastai. Pirmomis dienomis jie dar tyliai sėdi tamsiausiuose namų kampuose, tačiau laikui bėgant vis įžūlėja. Apsilanko ne tik naktimis, tačiau ir dienomis, nes, pasirodo, dienos šviesa visiškai nebaido ir negąsdina padarų gyvenančių šiuose namuose. Kaip išgyventi? Sudėtingas klausimas.“
Taip įsitraukusi skaičiau, jog išgirdusi beldimą į duris net pašokau.
- Kas čia?
- O kas dar gali būti? – mamos balsas buvo suirzęs, tikriausiai susitikimas nesiklostė taip kaip ji norėjo.
- Aš tuoj, - sumurmėjau slėpdama sąsiuvinius.
Atrakinau duris ir įsileidau mamą.
- Ką veikei? – ji apžvelgė mano kambarį tarsi kažko ieškodama.
- Piešiau, - numykiau ir smakru mostelėjau į ant stalo stovintį guašą.
Staiga mamos akys plačiai išsiplėtė ir aš per pusę sekundės suvokiau ką pamatė mama. Ne dvasią, ne patį Liuciferį. Ji pastebėjo pentagramą ant mano durų.
- Kara, kas čia per velnio iškvietimai? – iškošė ji pro dantis ir metė žudantį žvilgsnį į mane.
Skambiai nusikeikiau mintyse ir pradėjau ieškoti įtikinamo argumento, kodėl sugalvojau nuterlioti baltas kambario duris neaiškiais simboliais.
- Čia niekas, - murmėjau, nors ir žinojau kas iš to išsirutulios.
- Kaip tai niekas? Tu ką tik nuterliojai dažais naujas duris.
- Nešauk, - ramiai tariau.
- Aš suprantu, jog tau patinka piešti, esi kūrybinga ir nestokoji idėjų, tačiau leisti sau terlioti namus – nepriimtina! Ir kaip mes dabar parduosim namą? Tučtuojau nuvalyk! – mama kone putojo iš pykčio.
- Nuvalysiu, nesijaudink, - suburbėjau.
- Nesuprantu, atrodo auklėjau tave kaip žmogų, bet elgesys rodo kitaip.
Pavarčiau akimis.
- Susitikimas su paslaptinguoju žmogumi nepasisekė? – sarkastiškai šyptelėjau.Kaip ir tikėjausi mama visiškai pasiuto.
- Nesikišk į mano reikalus, - sušnypštė ir išeidama iš kambario trenkė apterliotomis durimis.
Jeigu tai, ką kalbėjom su Deimante – mano dramatiškas pabėgimas ir atsiribojimas nuo mamos, sulaukus pilnametystės – išdegs, būsiu labai laiminga. Nereikia manęs smerkti – po visko, ką teko patirti gyvenant su dviem žmonėmis, kurie visus septyniolika metų laikė mane nereikalinga ir įkyria, man yra sunku jausti šiltus jausmus, pagarbą ar meilę savo mamai ar tėčiui. Noras pabėgti ir pradėti gyventi savaip, nesilaikant mamos pedantiškų taisyklių, buvo beveik toks pats stiprus kaip ir ta juoda spalva baltos fone ant mano durų. Nors tėtis man patinka labiau, jis bent jau neapsimetinėja, jog jam rūpiu. Tačiau aš nepražūsiu net ir būdama viena. Kita vertus, niekada ir nebuvau – turėjau save ir tikriausiai tėvų elgesys su manimi užgrūdino mane gyvenimui. Vertėtų jiems padėkoti už tai, tik gaila, jog mano išdidumas to neleidžia.
8.

Anksti ryte skambantis telefonas visada žada ar pranašauja kažką negero. Taip nutiko ir šįkart – išgirdau mamos aikčiojimą virtuvėje. Tyliai kaip pelė nusliūkinau prie laiptų ir pastačiusi ausis bandžiau nugirsti bent pokalbio nuotrupas.
- Kaip tai mirė? – mamos balsas buvo lūžinėjantis ir kimus.
Namuose buvo taip tylu, jog girdėjau savo garsų švokštimą plaučiuose ir širdies dūžius. Mama vis dar tylėjo, tikriausiai klausė, ką pasakoja kitame laido gale esanti žmogysta.
- Gerai, ačiū, kad pranešei, - sumurmėjo taip tyliai, jog per savo besidaužančią širdį vos galėjau tai išgirsti.
Mama padėjo telefoną ir pratrūko garsiai raudoti. Garsiai beplakantis organas kairėje krūtinės pusėje net aptirpo, o aš dar spėjau pagalvoti, jog mirė kažkas mums artimas. Senelė? Teta? O gal tėtis?
Basos kojos, jausdamos šaltas grindis, pačios nunešė mane į virtuvę.
- Kas nutiko? – tankiai alsuodama paklausiau.
Mama sumirksėjo pažvelgusi į mane ir nusišluostė ašaras.
- Paulius nebegyvas, - sukūkčiojo.
Tankiai sumirksėjau, lyg tai padėtų smegenims apdoroti informaciją.
- Kaip tai negyvas? – sutrikusi žiūrėjau į užtinusias nuo verkimo mamos akis.
- Skambino jo sesuo. Paryčiais ji rado jį gulintį savo lovoje, perpjauta gerkle.
- Tai jį nužudė?
- Nežinau. Neklausinėk manęs, - trumpai patylėjusi mama tarė sau, - Tikriausiai reikės nueiti į laidotuves.
- Tikriausiai? Sakyčiau, jog turėtum net į šermenis eiti. Juk buvai jo draugė. Gana artima draugė...
- Man tikrai nereikia dar vienos porcijos tavo sarkazmo ar ironijos. Eik į savo kambarį, - mamos balse skambėjo nuovargis, liūdesys ir trupinėlis sielvarto. Susilaikiau ir nieko nesakiusi išėjau iš virtuvės.
Pagalvojau, jog šiandien galėčiau nueiti pas Deimantę. Ji juk vakar kvietėsi manęs arbatos. Tai būtų žymiai geriau, nei sėdėti su gedinčia mama arba blogiau – likti vienai namie.
Po poros valandų, tyliai uždariusi paradines namų duris, vėl žingsniavau plačiu šaligatviu parko link. Net neslėpiau to fakto, jog vengiu būti namuose. Ten nesijaučiau saugi, rodos sienos bet kada gali sugriūti ir mirtinai sutraiškyti mane. Šmėklų, klaidžiojančių koridoriais irgi vengiau, tačiau kol nešiojau ant kaklo pakabuką, jos nedrįso prie manęs artintis. Girdėjau tik mamą kartais besiskundžiančią, jog naktį per miegus girdėdavo neaiškius balsus, žingsnius ar įkyrų šnabždėjimą. „Tikriausiai tai būdavo tik košmaras“ – murmėdavo ji, o aš mintyse pridėdavau, jog tai realus košmaras, kuris baigsis tik tada, kai mes peržengsime tų prakeiktų namų duris, be galimybės ir noro grįžti atgal.
- Kara!
Atsisukau ir pamačiau gatve skubiai žingsniuojančia Deimantę.
- Kaip tik ruošiausi užeiti pas tave, - pasisveikinusi tariau.
- O aš kaip tik iš parduotuvės, - džiaugsmingai šūktelėjo ji ir parodė medžiaginiame krepšyje gulintį sausainių pakelį.
Šyptelėjau. Tiek entuziazmo ir energijos viename žmoguje retai kada pamatysi.
Abi lėtai žingsniavome šalimais. Mano viduje kirbėjo mintis, jog galbūt galėčiau tuo sunkiu ir beprotišku pasakojimu pasidalinti su naująja drauge, tačiau tvirtai žinojau, jog mane mažų mažiausiai palaikys beprote. Kad ir kaip nuoširdžiai abejojau savo sumanymu papasakoti apie visą tą velniavą, kuri vyko mūsų namuose, mano galvoje vis vien spurdėjo tokia pasirinkimo galimybė. Tik, deja, nujaučiau jos padarinius. Deimantė gali tiesiog pasukioti pirštą prie smilkinio ir pasakyti, jog bepročių žmonių jos namuose jai nereikia. Rodos proto turėjau, tačiau vis vien negalėjau logiškai bei rišliai papasakoti, kas ten dedasi.
- Štai ir mano namai, - krūpteliu išgirdusi balsą ir dar kartą krūpteliu išvydusi šviesias namo duris.
Nedrąsiai trypčiojau vietoje, kol Deimantė rankos mostu nepakvietė manęs į vidų. Prieškambaris buvo erdvus, jame kabojo veidrodis, kuriame atsispindėjo mano išsigandęs ir išbalęs veidas bei susivėlę plaukai. Rankomis perbraukiau savo juodų šiurkščių plaukų kupetą ant galvos tikėdamasi, jog tai padės juos sutvarkyti.
Turiu pripažinti, jog Deimantės namai buvo gąsdinančiai dideli. Jei ne priekyje manęs ėjusi aukšta mergina, aš tikrai būčiau ten pasiklydusi ir neradusi išėjimo. Rodėsi, jog klaidinančiu ir baugioje prieblandoje skęstančiu koridoriumi ėjome visą amžinybę, nors užtrukome vos porą minučių.
- Siaubas, kaip tu čia nepasiklysti, - neištvėriau.
- Teko priprasti, - nusijuokė, - Iš pirmo žvilgsnio čia gali atrodyti klaidu, tačiau dauguma kambarių užrakinti ir nenaudojami.
- Tuomet viskas aišku, - sumurmėjau ir paskui Deimantę įėjau į vieną iš daugybės kambarių.
Lotoso poza atsisėdau ant pūkuoto ir minkšto kilimo. Vis dar plėšiausi tarp noro papasakoti viską ir tarp minties, jog „gal geriau nereikia“. Vis dėlto pagalvojau, jog kad ir kaip sunkiai atrodytų tos paslapties našta, aš geriau patylėsiu.
- Tai pasakok, - tarė Deimantė ir atsisėdo priešais mane.
- Apie ką tu? – sutrikau.
- Atrodai kažko nerami. Tavo veidas išduoda, jog kažkas yra.
- Aš nežinau ar verta pasakoti. Gali mane palaikyti visiškai trenkta ir išvaryti lauk.Skambus Deimantės juokas atsimušė į kambario sienas.
- Nemanau, esu pakankamai visko girdėjusi. Pavyzdžiui, mieste sklinda kalbos, jog mūsų gatvėje yra kažkoks prakeiktas namas. Kažkada nugirdau mamos draugę jai pasakojant apie tai. Taip, kad esu girdėjusi nemažai trenktų istorijų, - juokėsi ji.
Iš paskutiniųjų stengiausi neišsiduoti ir neleisti siaubui išplisti mano veide. Dabar jau visiškai nenuostabu, kodėl namas buvo toks stebėtinai pigus. Juk jis prakeiktas. Kas galėtų patikėti? Kol kas viskas skambėjo tarsi iš pigaus, menko biudžeto Holivudo siaubo filmo – šeimynėlė atsikelia į apsėstą ar prakeiktą namą. Puiku, tiesiog nuostabu.
- Taigi, pasakok, - mano mintis nutraukė nekantraujantis balsas.
„Ai, koks skirtumas.“ – pagalvojau ir giliai atsidususi ištariau:
- Šiandien ryte buvo rastas nužudytas naujas mamos draugas, - išpyškinau šaltakraujiškai.
- Oi, - Deimantė atrodė švelniai tariant šokiruota ir sutrikusi.
- Žinau, iš manęs tai gali skambėti pernelyg šaltai, tačiau jei atvirai – jis man nepatiko jau pirmą kartą jį išvydus mūsų namų tarpduryje. Toks pasipūtėlis ir siaubingas padlaižys, - pavarčiau akis.
- Skamba taip, lyg tu būtum jį nužudžiusi, - juokais pasibaisėjo mergina.
- Man jis nepatiko, tačiau nepasiekė to lygio, jog norėčiau jo galvos ant padėklo.
- Nuraminai, - nusijuokė.
Po poros valandų išėjau namo. Tiksliau grįžau į namą, nes namais to pastato nesivertė liežuvis vadinti. Garsiai trinktelėjus durims, o garsui nuaidėjus per visus namus, man galvon šovė idėja – pasidomėti prieš mus gyvenusiais žmonėmis, gal net visa namo istorija. Galbūt senuose dokumentuose ar įrašuose rasčiau kažką, kas padėtų apsaugoti tiek save, tiek mamą nuo viso to blogio siautėjančio mūsų kambariuose.
Sėdėjau savo kambaryje ant grindų su nešiojamuoju kompiuteriu šalia. Atverta paieškos sistema bylojo apie tai, jog kuičiausi senuose laikraščių archyvuose, tinklapiuose ir kitose man prieinamose vietose, kuriose galėtų būti parašyta šis tas apie pastatą, kuriame dabar gyvename. Man užtektų labai nedaug, kad užsikabinčiau.
Šaižus garsas nutraukė mano paiešką ir aš vos neklyktelėjau iš baimės. Kažkas labai atkakliai maigė durų skambutį, atrodė, jog nuo to priklausė jo gyvybė. Garsui nutilus aš suvokiau, jog mama tikriausiai atidarė duris, todėl tyliai nuslinkau prie laiptų pasiklausyti, tikėdamasi sužinoti, kas sugalvojo mus aplankyti taip vėlai vakare.
Išgirdusi svečio balsą visa net aptirpau. Greitai nusileidau laiptais ir sustojau prieš pat mus aplankiusį asmenį. Jutau, jog mano akys buvo išsiplėtusios iš nuostabos, o balsas šiek tiek prikimęs.
- Tėti?
9.
Tėčio akys buvo pavargusios, tačiau šypsena vis tiek atsirado jo veide, kai prikimęs mano balsas pasiekė jo ausis. Mama tuo tarpu stovėjo už jo ir tokiomis pat pavargusiomis akimis stebėjo mus. Rytoj turėjo būti Pauliaus laidotuvės ir man buvo itin smalsu ar mama vesis kartu ir tėtį.
- Ką tu čia veiki? – nesusilaikiau nepaklaususi.
- Kadangi tavo mamai dabar ne lengvas laikotarpis, atvažiavau aplankyti jūsų.
Nieko neatsakiau tik įtariai nužvelgiau abu tėvus. Per savo gyvenimo metus suvokiau, jog šimtu procentų pasitikėti galima nebent savimi. Kiti individai tiesiog per dažnai meluoja.
- Gerai, tada aš jau eisiu, - sumurmėjau ir apsisukau eiti.
Nei vienas iš jų net nesureagavo, o man dar galvoje dingtelėjo mintis, jog galbūt tėvai susitaikys ir vėl viskas bus kaip seniau. Dėl to pasijutau naivia optimiste. Taip nebus. Niekada. O tai, kad tėtis atvažiavo mūsų aplankyti irgi nieko nereiškia.Vėl prisėdau prie kompiuterio. Laikrodis kampe rodė jau gerokai po vidurnakčio, tačiau mano organizmas nereikalavo poilsio. Tiesą sakant, po visko, kas įvyko čia, miegu aš stebėtinai mažai. Rodos vos tik užmerksi akių vokus ir paskęsi tamsoje, tave sudraskys kraupi pamėklė raudonomis akimis. Taip, prisipažįstu – bijau, tačiau suraskite ir parodykite man tokį žmogų, kuris nebijotų.
Užverčiau nešiojamą kompiuterį suvokusi, jog nieko gero neberasiu. Ryte tikriausiai teks keliauti į viešąją biblioteką ar dar kur nors, o galbūt užtektų tiesiog perbėgti per visus namuose laikomus popierius. Tikrai žinau, jog tokių čia yra palikta. Man tik reikia sužinoti, kas čia įvyko. Dienoraščiuose irgi nieko neužsiminta, nebent tik tai, jog čia apsėsti namai ir turi saugotis šmėklų, kurios gali tave nužudyti.
Staiga išgirdau kažką lėtai žingsniuojant pro mano kambarį. Tai negalėjo būti nei tėtis, nei mama, nes abiejų duslius ir šiek tiek prislopintus balsus girdėjau pirmame aukšte. Pritykinau prie durų ant pirštų galų ir kaip įmanoma tyliau jas pravėrusi iškišau galvą į tamsų koridorių. Elgiausi ir drąsiai, ir kvailai. Juk neturėjau net menkiausios nuojautos, kas vaikštinėja mūsų koridoriais.
Mano akys užkliuvo už prietemoje skęstančios aukštos figūros. Patamsyje buvo sunku kažką įžiūrėti, tačiau vos tik akys priprato prie tamsos, išvydau aukštos žmogystos fizionomiją, pastaroji dėvėjo nunešiotą lietpaltį ir buvo nusisukusi nugara į mane. Tarsi kažko ieškodama klajojo koridoriumi, o aš užsimiršusi stebėjau naktinį šmėklos pasivaikščiojimą. Netikėtai išstypėlis atsisuko ir mane nutvilkė jo baltos, bedvasės akys. Sustingusi iš siaubo žiūrėjau kaip jis artėja prie manęs, grėsmingai iškėlęs rankas ir ketindamas pagriebti mane už gerklės. Kai mane ir jo kaulėtas plaštakas skyrė vos pusė metro, jis sustojo ir prasižiojęs išgargaliavo nesuprantamus garsų kratinius. Tos baltos akys šaldė mane iš vidaus ir vertė visą kūną drebėti tarsi stovėčiau lauke viduržiemį.
Labai norėjau užmerkti savo akis ir apsimesti, jog viskas – tai tik išlepusi mano vaizduotė, tačiau negalėjau. Stebėjau baltus akių vyzdžius tarsi užhipnotizuota ir mintyse tyliai meldžiausi, nors ir nebuvau uoli tikinčioji. Kai mirtis stovi prieš tave, niekam nerūpi kiek kartų esi buvusi bažnyčioje ir ėjusi išpažinties. Tačiau dabar, mirtis kažkodėl nedrįso pagriebti manęs už gerklės ir užbaigti mano trumpą, dar net neįsibėgėjusį gyvenimą. Tarsi kažkas stabdytų ir neleistų prie manęs priartėti daugiau nei pusmetrį. Mano smegenis žaibo greičiu nutvieskė mintis – juk tai pentagrama neleidžia šmėklai pagriebti manęs. Vos tik tai suvokiau, mano refleksai iškart suveikė ir žaibo greičiu aš nėriau į savo kambarį ir užtrenkiau išterliotas baltas duris. Saugi. Pagaliau.
Stovėjau atsirėmusi nugara į duris ir greitai alsavau. Įkvėpti, iškvėpti. Adrenalino, baimės ir nežinios mišinys tiesiog lakstė mano gyslomis, o širdis niekaip nenustojo daužytis, rodės, tuoj išlėks iš mano krūtinės. Per ausyse ūžiantį kraują net nebegirdėjau duslių balsų pirmame aukšte, tačiau ne tai man labiausiai rūpėjo. Net žinodama, jog pentagrama saugo mane, jau nebedrįsau atverti duris ir patikrinti ar kraupi pamėklė vis dar tykoja manęs.Netikėtai kieme išgirdau skubiai užvedamą mašinos variklį. Šokau prie kambario lango ir pamačiau kaip baugiai sidabrinės spalvos automobilis išsuka iš mūsų kiemo ir pranyksta posūkyje. Manyje sukirbėjo smalsumas, kodėl gi tėtis taip greitai išlėkė, o nuojauta šaukė, jog tai dėl išstypusio vyro šmėklos. Baigiau suplyšti į dvi dalis: viena šaukė tučtuojau bėgti pas mamą, o kita – likti čia ir nekišti nosies iki pat ankstaus ryto, kol prašvis. Tada juk nebelieka jokių kraupių būtybių, kurios slepiasi tamsoje.
Stovėjau viduryje kambario ir dvejojau. Galiausiai spjoviau į save ir tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime pasielgiau altruistiškai. Sugniaužiau rankoje ant kaklo kabantį pakabuką ir ryžtingu žingsniu patraukiau link durų.
10.

Ore sklandė kurtinanti tyla, kuri tarsi tyliai sufleravo, jog čia pernelyg ramu. Išslinkau iš kambario ir šį kartą jau itin atsargiai apsidairiau tamsiame koridoriuje.
- Mama? – tyliai nuaidėjo mano sumišęs balsas.
Nieko. Jokio atodūsio, jokio durų trinktelėjimo ar pikto balso, klausiančio, ko noriu.
Ant pirštų galų ėjau per kambarius ir kiekviename nedrąsiai teiraudavausi mamos, tačiau tamsa ir tyla priversdavo suvokti, jog apsirinku. Pagaliau, svetainėje, pamačiau juodą figūrą sėdinčią fotelyje.
- Mama? – dar kartelį ištariau, lyg netikėdama, jog tas šešėlis tikrai ji, - Kodėl sėdi tamsoje?
Jos fizionomija net nesujudėjo.
- Mama, kodėl nekalbi su manimi? - žodžiai tarsi strigo balso stygose ir nenorėjo virsti garsu.
Jokio atsakymo. Nuojauta tyliai šaukė mano, jog kažkas ne taip. Apėjau baldą, ant kurio sėdėjo mama ir net nespėjau pažvelgti jai į veidą, kai šviesa, nors ir buvo išjungta, pradėjo mirkčioti. Užteko vienos minties, kuri žaibiškai perskrodė mano smegenis – jie čia. Visos tos sielos, kurias aprašė dienoraščiuose, jos buvo toje pačioje patalpoje kaip ir mes.
Žvilgtelėjus į mamą, pastebėjau, jog jos akys buvo tarsi stiklinės, žiūrinčios kažkur pro mane. Staiga mamos lūpų kampučiai pakilo aukštyn, tačiau grimasa nepriminė žmogaus šypsenos, tai buvo greičiau demoniškas vypsnis. Pribėgu prie mamos ir suėmusi papurtau ją už pečių.
- Žiūrėk į mane! Mama! Čia aš! Turime dingti iš šito namo!
Tačiau vietoje rišlaus atsakymo gaunu tik isterišką, dirbtiną juoką, beprotybės pilnas akis ir tokį stiprų antausį, jog net suklumpu.
- Tavo mieloji mamytė mirusi. Čia tik jos niekam tikęs kūnas, - klykė šmėkla mano mamos lūpomis.
Papurčiau galvą netikėdama ir norėdama pabusti iš klaikaus košmaro. Gaila, jog tai vis dėlto buvo ta pati, skaudinanti realybė.
- Mama, tu mane gąsdini, - mano žodžiai nuskambėjo tarsi nuskriaustos mažos mergaitės.
Staiga mama pašoko ir pamačiau, jog kairėje rankoje ji laiko peilį, skirtą pjaustyti mėsai. Jos isteriškas juokas niekaip netilo ir nuo jo įsiskaudėjo ausų būgnelius. Staiga susivokiau – mamą apsėdo. Ji juk neturėjo pentagramos, kuri apsaugotų, ji buvo ideali auka supuvusiai sielai įsibrauti. Surakinta iš baimės suvokiau, jog nežinau kaip išvaryti velnią iš žmogaus.
- Aš žinau, jog tu ten ir girdi mane. Mama, turi kovoti su tuo, kas pas tave viduje, žinau, jog gali išvaryti jį. Esi stipresnė nei manai! – mano balsas skambėjo beviltiškai ir apgailėtinai.
- Ak, tai tu netiki, jog tavo mamos siela išvaryta iš kūno ir dabar dega kažkur pragare? – baimė perbėgo mano stuburu, kai išgirdau balsą, visiškai kitokį nei mamos.
– Aš tuoj tai tau įrodysiu, - sukriokė ir iškėlė peilį.
Blizgantys peilio ašmenys perbėgo per mamos riešą, palikdami sparčiai raustantį ruožą, iš kurio pradėjo sunktis tamsiai raudonas, beveik juodas, kraujas.
- Ne! – mano balsas buvo jau visiškai be vilties, tačiau iš paskutiniųjų šokau prie mamos ir suspaudusi riešus stengiausi sustabdyti bėgantį kraują.
Mama susmuko ant žemės, o aš su siaubu žiūrėjau kaip greitai jos veidas praranda rausvą spalvą, o krūtinė kilnojasi vis lėčiau ir rečiau. Jie juk galėjo pasiimti mane, kodėl būtent mano mamą? Juk ji buvo labiau nusipelniusi gyvenimo nei aš.
- Kodėl jūs su mumis taip elgiatės? Kodėl žudote nekaltus žmones? – suklykiau tuščiam kambariui.
Jokio atsakymo negirdėjau, nors ir nesitikėjau, viskas, ką dvasios galėjo man pasakyti buvo tik nesiliaujantis šnabždesys, tarsi sugedęs televizorius sklindantis mano galvoje.
- Mama, nepalik manęs vienos, - balsas užlūžo, o akis pradėjo graužti ašaros.
„Aš juk niekada neverkiu“ – mintis nuplaukė smegenų vingiu. Tačiau, kai ant rankų miršta žmogus, kurio nevertinai, tačiau vis dėlto mylėjai, verkti leidžiama. Mano mieliausia mamytė, kuri suteikė man galimybę kvėpuoti, juoktis, jausti ir gyventi – gulėjo ant svetainės grindų, kraujo klane, atvirais riešais, kuriuose žiojėjo tarsi juodosios skylės žaizdos. Pajutau meilę mamai skaudžiai per vėlai, kai jos siela prisijungė prie nelaimingų šio namo šmėklų. Kaltinau save dėl atžagaraus elgesio, nenoro suprasti jos ir abejingumo. Ak, jeigu tik būčiau galėjusi viską pakeisti. Tačiau negalėjau ir negalėsiu. Sąžinės graužatis bus nuolatinė mano palydovė gyvenime ir niekaip nenukrentanti našta nuo pečių.
Staiga ant sienos pastebėjau užrašą, kuris privertė suakmenėti iš siaubo. Mirksinčioje šviesoje ant gelsvos svetainės sienos buvo, kreivu ir nevienodu raštu, išraityti žodžiai tamsiai raudona spalva: „Saugokis dvasios“, o šalia jo stovėjo ta pati fizionomija aplankiusi mus prie keletą dienų valgomajame bei tas vyras, baltomis akimis ir ilgu, sunešiotu lietpalčiu. Negyvuose veiduose labai aiškiai mačiau kraupias šypsenas, kurios tarsi sakė, jog dabar mano eilė ir niekas neišėjo iš šių namų gyvas. Balta šmėklos suknelė buvo nutaškyta krauju, o rankos siekė manęs. Tuo tarpu vyro dvasia tik stovėjo ir degino mane savo šiurpiu žvilgsniu.
- Neleisiu jums pasiimti ir mano sielos! – prikimęs nuo ašarų mano balsas nuaidėjo per visus siaubo namus.
Pašokau nuo žemės ir pasileidau bėgti tarsi kiemsargis šuo nutrūkęs nuo grandinės. Baimės dėka įgavau didžiulį adrenalino pliūpsnį kraujyje ir tamsoje orientavausi puikiai. Žaibo greičiu pribėgau prie lauko durų ir atplėšusi jas pradingau tamsioje gatvėje.
Epilogas

Po tos siaubingos nakties pragaro namuose, mane paryčiais rado gatvėje. Sušalusi, iš siaubo išsiplėtusiomis akimis, klaidžiojau keliu kaip pasiklydęs laukinis žvėrelis. Už rankos staiga pagriebęs mane vyriškis, pasiteiravo ar viskas gerai, tačiau vietoje rišlaus atsakymo sugebėjau tik kūkčioti. Kalboje nebuvo tokių žodžių, kurie būtų puikiai apibūdinę viską, ką turėjau išgyventi. Pamatęs kraują ant mano rankų nepažįstamas vyras sutriko ir iškvietė policiją. Vis dar drebanti po šoko ir kalbanti nerišliais sakiniais apie tai, jog „jos nebėra“, „jie mane persekios iki gyvenimo galo“ ir „aš nieko blogo nepadariau“ buvau uždaryta mažoje patalpoje, kuri slėgė mane. Policininkai tarsi susitarę tylėjo ir neišdavė jokių detalių, kas laukia manęs. Tačiau jei atvirai – man net nerūpėjo. Koks gi gyvenimas gali būti, kai neturi visiškai nieko. Aš tiesiog atsidaviau likimui į rankas ir sėdėjau savo kameroje žiūrėdama į vieną tašką, nieko nelaukdama.
Dabar aš sėdžiu nebe kameroje, o akinančiai baltame kambaryje, kuriame langai su grotomis, o durys rakinamos trimis užraktais. Ryju spalvotas tabletes ir girdžiu žmones baltais chalatais kalbančius su manimi, man labai gaila, tačiau nesuprantu ko jie nori iš manęs. Kai jie kalbasi tarpusavyje vis pažvelgdami į mane, aš girdžiu tokius žodžius kaip „šizofrenija“, „maniakinė depresija“ ir „pavojinga visuomenei“. Jie manęs vis klausia kodėl tai padariau. Padariau ką? Aš juk nenuskriausčiau net uodo ir tą kraupią naktį vos pati sugebėjau pasprukti iš namo, kuriame šmėklų populiacija dažnai būna didesnė nei žmonių. Balti žmonės su dar baltesniais drabužiais man vis kartoja, jog jei nepapasakosiu, kas buvo tą naktį, aš sėdėsiu čia iki gyvenimo pabaigos. Tačiau apie tą naktį jiems jau pasakojau ne vieną kartą ir reakcija būna vis ta pati: palingavimas galva ir tušinuko vedžiojimas popieriuje. Todėl dabar aš tyliu ir nebepasakoju nieko, nes iš jų akių matyti, jog jie netiki manimi.Vakar paprašiau, jog man duotų popieriaus lapų ir piešimo priemonių. Gūžtelėjęs pečiais budintis, iš stalčiaus ištraukė krūvą lapų ir keletą pieštukų. Šiuo metu mano palatoje pilna piešinių, kuriuose vaizduojami du žmonės – balta suknele pasidabinusi moteris ir vyras, baltomis akimis, dėvintis seną kaip pasaulis lietpaltį. O ant kitų piešinių pusių pradėjau rašyti dienoraštį. Galbūt vieną dieną aš paprašysiu, jog man duotų ir storą sąsiuvinį bei rašiklį. Jeigu jie netiki tuo, ką pasakojau pirmomis dienomis, kai atvykau čia, patikės popierius ir rašalas. Būtent jiems ir gali pasakoti viską, ko gyviems, pernelyg racionaliai mąstantiems, žmonėms nedrįstum.
Su mamos mirtimi aš vis dar nesusitaikiau, tačiau dabar bent jau žinau, jog vis dėlto už ją – geresnių nerasi. Ji manęs nepaliko, ji stengėsi, jog būčiau laiminga ir ant akmens nenuriedančio nuo širdies yra iškalta mano kaltė. Reikia, kad nutiktų siaubingi dalykai, jog suprasti kaip vertini žmogų, net jei kilnūs jausmai ir yra paslėpti giliai sieloje. Tačiau jie tik paslėpti ir niekur nedingę.Ir, žinoma, cave spiritus. Saugokitės dvasių.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą